Дневник пользователя Diw

Jaučiau, kaip po truputį ima kaisti žandai ir mano protas susipyna su abejingumu. Mūsų žodžiai, mūsų pokalbiai, mūsų bendravimas liejosi tarsi aliejinė žvakė, kurią laikėm rankose. Atrodo dar visai nesenai raukydavau nosį, nuo šaukštelio to skyčio..FU-buvo taip neskanu...dabar jo skonis visiškai pasikeitė, o galbūt pradėjau keistis pati. Bet dėl to tik džiaigiausi, į visą kitą buvo - nusispjaut. Viduje esu pergyvenus tukstančius dramų, tūkstančius kartų bandžiai keisti save, tik galop visada sugrįždavau prie vaikiškų savo minčių..svajonių apie gėrį ir taiką..kurios ištikro nėra, ir galbūt niekada nebuvo. "Jei ką ..grįšiu ir vėl"

-Apie ką užsigalvojai?-pertraukdamas mano mintis ištarė Vainius.

-Aišku apie tave;D-atsakiau, lyg…

Namie užtrukau gal kokį puslavandį. Kai baigiau kalbėtis su mama, laikrodis tiksėjo netoli vienuoliktos. Jaučiausi puikiai, nes neatsirado jokių nenumatytų aplinkybių. Neesu už iš tų, kurios yra už tokio, ar kitokio tipo melą tėvams, tačiau neesu ir iš tų, kurios sugeba su tėvais palaikyti glaudų ryšį. "Turiu savo asmeninį gyvenimą, yra tukstančiai kitiems nesuprantamų dalykų, kuriuos padarau, darau ir galbūt dar ilgai darysiu" .

"Aš pati noriu spręsti, kas man reikalinga ir kas ne. Pati noriu patirti tą tariamajį klaidų skonį. Aš tiesiog noriu pamatyti gyvenimą.. iš visų jo pusių" - Daugelis pasakytų, kad tai jauno ir nieko apie gyvenimą…

Šį kartą gal truputį trumpesnis, nenoriu nusibost;} Beto labai džiugu, kad jums patinka, tikiuosi, kad patiks ir toliau;-}

-(dar akimirka pagalvojau ką atsakyti, bet galop nusprendžiau, kad nuo Evelinos nėra jokios prasmės kažką slėpti. Ji visada moka mane suprasti, ir niekada nepiknaudžiauja kvailais moralais) Vainius.

-Čia taas?

-Ahaa;-D(nusijuokiau)

-ką jam pažadėjai?

-kad ateisiu pas jį šį vakar ;-D

-Rimtai eisi pas jį?

-Taip, rimtai, o ką?

-O tu nori to?

-Ko to?;-D(dar kartą nusijuokiau)

-nu to(nusijuokė ir ji)eit pas jį, ta prasme?

-Noriu. Man su juo lingsma. Su juo gera, gera kitaip, nei su bet kuo kitu.

-ohohoo. Bet tu žinai, koks jisai…

Privalau sutikti. Bet dabar man nerūpėjo jokios meilės, ir jokių santykių man nereikėjo. Užteko ir paprastų draugiškų susitikimų, bei pokalbių.

-Daiva?

-Daiva, girdi?

-Eiii Daiva?

(iš trečio karto išgirdau, lyg per rūką atsklindantį Evelinos balsą)

-Girdžiu, girdžiu(atsakiau, ir nusijuokiau)

-Apie ką užsisvajojai?

-Ai, apie nieką.. šeip..

-Tai VA..tipo viskas dėl to. Nesuprantu, kodėl jisai visko negalėjo iškarto pasakyti.

-Ko pasakyti?(paklausiau)

-Tai tu manęs nesiklausai?kaip tai ko?kad atsirado kita. Nekenčiu jos.

-Už ką jos galima nekęsti?

-Dėl jos mes išsiskyrėm.

-Eve, nenusikalbėk. Aš manau kitaip. Ji yra ji, o jūs esate jūs. Taip jis tave ir mylėjo..o gal ir mylėjo, bet nebemyli. Susitaikyk, tokia ta meilė mūsėt. Kiek begalima dėl to kankintis?…

Dėkoju visiems skaitantiems, tikrai nei negalvojau, kad šis kurinys, bus toks skaitomas :} Džiugu. Ačiū, už komentarus. Juos man labiausiai patinka skaityti, nors jie ir yra perdėtai per geri :}

Šeštadienio rytas prasidėjo gana vėlai. Kai pažadino mama buvo netoli trys. Jaučiau beprotišką galvos skausmą. Troškino. Rodos galėjau išgerti, kad ir visą kibirą vandens. Tai buvo turbūt pirmas kartais, kai į mano vidų pateko tiek kartaus skonio turinčių laipsnių. Po velnių, kodėl man viso to reikėjo, dabar nei nesuprantu. Nors ne, suprantu puikiai, viskas dėl jo. Dėl to kuris, krenta gylyn, dėl to, kuris toli gražu nėra panašus…

Truputį sukosi galva lipant laiptais žemyn. Netrukus atsidūriau lauke. Buvo tamsu ir mane persekiojo mintis, jog kažkas mane tuoj pasivys. Eidama keletą kartų vis atsisukau atgal, bet niekas nesivijo. Esu pratus prie naktinių miesto gatvių, tačiau šį kartą tamsa nebuvo maloni. Skubėjau. Norėjau kuo greičiau pasiekti namus, tačiau jie buvo ganėtinai toli. Bandžiau kviestis taksi, tačiau kaip tyčia išsiskrovė mobilus. Neliko jokios kitos įšeities, kaip eiti pėščiomis. Ėjau. Viskas aplink miegojo. Bet mane gazdino vėjas, kuris judindamas medžių šakas sukelė šimtus emocijų, kurios su kiekvienu žingsniu mane baugino. Lyg tyčia.

"Aš nieko nebijau" šį kartą negaliojo.

Sugrižau. Įlipdama pro langą. Mama…

Po pusvalandžio dar kartą suskambo mobilus. Vėl nekėliau. Iškart po to atėjo sms.

*"Juk tu žinai, kaip man nepatinka, kai neatsiliepi, grįšk mano"

*"Grįšiu"

*"kada?"

*"greit, aš pas Eveliną, ji mane parveš, miegok ramiai"

Mama daugiau nieko neatrašė, turbūt patikėjo. Man pasidarė ramu. O mintys apie namus, nusikėlė kažkur tolyn..

Vainius tapo kaip niekada geras, ir aš žinojau kodėl. Jis buvo jau pakankamai girtas, kaip ir daugelis kitų čia esančių. Bet aš girta nesijaučiau. Galbūt tik nesijaučiau..nes mintys pynėsi viena su kita, ir mano logika garavo kaip gyvsidabris.

Alų, tekilą, bei kitą mėšlą pradėjo keisti meilės scenarijai. Dar trys lengvabūdės ir girtos, o gal tiesiog girtos merginos…

Noriu, dabar atsisėsti tau ant kelių, ir uždėti rankas ant tavo kaklo. Noriu, kad tu man paaiškintum krūvą dalykų, kurių nesuprantu. Noriu, kad tu atsakytum į vieną mano klausimą, ne du, o gal tris..noriu, kad tu atsakytum į visus mano klausimus. Noriu, kad tu šypsotumeisi. Noriu, kad tu būtum laimingas su manim, ir niekada neleistum man nulipti nuo tavo kelių. Noriu pasimėt iš pagalvių. Noriu tau iškepti blynų. Noriu, kad visada būtum šiame kambaryje, o įšėjęs visada sugrįštum namo. Aš noriu būti tavo namai.

Sudėtingi norai.

Žymiai paprastesnis yra tas, kad man Tavęs tiesiog reikia...reikia be žodžių,…

Vakare susitikom prie parduotuvės. Rankose jisai laikė standartinį parduotuvės maišelį. Puikiai žinojau kas jame, todėl imė juokas. Juokiausi iš to, kad ėjau link to, kad su manim visiškai nesiderimo. Tokie tipo "plotai" manęs niekada nežavėjo. Norėjau paskambinti Evelinai, ir paprašyti, kad ji atvažiuotų manęs pasiimti, ir parveštų namo, tačiau persigalvojau, tegul niekas apie tai nežino, o kelią namo žinau ir pati.

-Labas(pasisveikinau)

-Labas, pasiilgau(apkabino, nepaleisdamas iš rankų maišelio)kaip nuostabu, kad mes būsim kartu.

-Kartu(nusijuokiau)mes visai ne kartu;D

-Tai tu jau susiradai kita?

-Neturiu jokio kito, tu mano vienintelis(dar kartą nusijuokiau. Tokių žodžių kartais į dieną pasakau po kelis kartus, tiesiog šeip, be jokio motyvo ar…