Po pusvalandžio dar kartą suskambo mobilus. Vėl nekėliau. Iškart po to atėjo sms.

*"Juk tu žinai, kaip man nepatinka, kai neatsiliepi, grįšk mano"

*"Grįšiu"

*"kada?"

*"greit, aš pas Eveliną, ji mane parveš, miegok ramiai"

Mama daugiau nieko neatrašė, turbūt patikėjo. Man pasidarė ramu. O mintys apie namus, nusikėlė kažkur tolyn..

Vainius tapo kaip niekada geras, ir aš žinojau kodėl. Jis buvo jau pakankamai girtas, kaip ir daugelis kitų čia esančių. Bet aš girta nesijaučiau. Galbūt tik nesijaučiau..nes mintys pynėsi viena su kita, ir mano logika garavo kaip gyvsidabris.

Alų, tekilą, bei kitą mėšlą pradėjo keisti meilės scenarijai. Dar trys lengvabūdės ir girtos, o gal tiesiog girtos merginos praktikavo meilę, o gal tiesiog leidosi būti praktikuojamos. Kiti du tiesiog egzistavo, be jokių gyvybės ženklų. Jie buvo nežinia kur, ir nežinia ką jautė. O mudu su Vainium kalbėjomės kaip visada "išplaukusiom" temom ir daug juokėmės. Juokėmės iš savęs, kitų, gyvenimo, ateities bei vienas kito. Mes melavom vienas kitam, o galbūt tiesiog nerimtai dalinom vienas kitam pažadus. Mūsų bendravimas, tai tarsi žaidimas, kuris gali suteikti viską, šilumą, šypseną, juoką, ašaras..tačiau jis visada tik ir pasilieka žaidimu. Čia neribojamas nei laikas, nei laisvė. Tiesiog, nori žaidi, nori ne. Mes norėjom. Jo gyvenimo būdas manęs neatstūmė, galbūt net atvirkščiau, tik dar labiau priartino. Niekada iki šiol netūrėjau nieko bendro su šiuo pasauliu, tačiau šią naktį pati tapau maža jos dalimi..

Laikrodis rodė truputį po triju, kai prisiminiau namus.

-Man reikia eiti.(ištariau)

-kur?

-namo.

-jau per vėlu, sugrįši rytoj(atsakė Vainius ir apkabino)

-ne grįšiu šiandien, paleisk.

-ne, Divuli, nepaleisiu, niekur tu neisi.

-pažadėjau mamai, kad grįšiu.

-aš irgi.

-paleisk, prašau.

-neaa. Laikysiu dabar tave iki ryto. O paskui palydėsiu.

-Vainiau, tu girtas, nesupranti, kad man tikrai reikia namo.(man tikrai reikėjo namo)įsikviesiu taksi.

-nea. nusiramink, ir miegok, viskas bus gerai.(jaučiau šltą orą nuo jo lūpų palei kaklą)

-durnius;D aš negaliu taip miegot(mes sedėjom ant sofos)seip dažniausiai miegu gulėdama.

-tai galim gulti;D

-nea, negalim;D

Supratau, kad derėtis su juo neverta. Reikėjo rasti kitą įšeitį. Alkoholis darė mane silpną, nepajegiau jo nustumpti.

-Vainiau?

-ką?(šiek tiek atlaisvindmas rankas ištarė)

-noriu į tualetą.

-tu meluoji.

-nemeluoju, išleisk, aš greitai.

-(jis žvelgė tiesiai į akis, jo lūpos buvo visiškai arti manūjų, todėl imė juokas, nes aš visai nenorėjau, kad jis mane pabūčiuotų) meluoji.

-nemeluoju.

-Tikrai meluoji.

Taip kalbėjom gal dar 10 minučių, jis sau aš sau, ir mūsų lūpos gal kokius tris kartus prisilietė viena prie kitos..paskui aš nusukau galvą į šoną.

-tai visgi išleisk, aš greitai gerai?

-gerai.

Įšėjau. Atsidariau duris. Tik ne tualeto, o tų durų, kurios veda į laiptinę. Pabėgau. (pabėgimas man buvo įprastas dalykas, aš dažnai bėgu, dar dažniau nei nežinodama kodėl). Tačiau šį kartą žinojau. Privalėjau grįšti namo. Visada grįštu. O Vainius supras. Turės suprasti.

Truputį sukosi galva lipant laiptais žemyn. Netrukus atsidūriau lauke. Buvo tamsu ir...

Нравится 135