Netrukus automobilis sustojo, kažkokiame daugiabučio kieme ir mes išlipom. Bute į kurį mes nuėjom buvo jau maždaug apie 8-10 asmenų grupė, be mūsų. Išskyrus Vainių, daugiau iš ten nieko nepažinojau, tačiau visi buvo labai draugiški, nors jų bendravimo intelektas mane trigdė. (Aš nebuvau pratus, prie tokio tipo susiburimų, iki šiol visi mano pažįstami draugai buvo dorai išauklėti, ir mūsų tarpusavio bendravimas skyrėsi kaip diena nuo nakties, nuo dabartinio kolektyvo kuriame buvau)

Dviejų kambarių bute vyko begalės veiksmų, ir daugelis iš jų man nebuvo priimtini. Niekas kitas manęs taip negazdino, kaip žavaus juodaplaukio vaikino rankose laikomas mažas, kažkokios baltos masės pilnas maišelis. Mano akys įdėmiai sekė jo judesius, mintyse klausiau savęs, kas čia dabar bus.. ir, ar tai apie ką aš dabar galvoju yra tiesa. Pažvelgiau į Vainių, jis sedėjo šalia ir gėrė alų. Galbūt mano žvilgsnį į jį jis suprato kaip prašymą, nes paklausė:

-Gersi?

-Žinoma. (atsakiau)

Jis padavė man alaus butelį, ir uždėjo savo ranką man ant liemens. Jo rankos šį kartą neatitraukiau..

Vėliau prie mūsų prisėdo panelė, rankoj laikydama kažkokias tabletes ir mums pasiūlė, tačiau Vainius nusitempė mane nuo jos tolyn ..

-kur tu mane tempi?

(nuėjom į virtuvę)

-kaip čia jautiesi?-paklausė.

-keistai.-atsakiau.

-pažadėk, kad tu nieko neimsi ką tau siūlis?

-Vainiau, kodėl tu tuom užsiimi?-liūdnai paklausiau.

-Toks jau mano gyvenimas, nemoku paaiškint, nenoriu to daryti, bet taip pat ir nuo tavęs slėpti..

-Atsivesdamas mane čia parodei, kad manim labai pasitiki.-ištariau. Kodėl taip rizikuoji?

-Žinau, kad tu nepadarysi kvailystės ir neišduosi, to ką šiandien matei.

-Kam tau visas tas mėšlas?

-Viskas prasideda nuo nekaltų dalykų, paprastai ir iš lėto. Tu nesuprasi.

-Aš noriu suprasti. (apsikabinom)

-Galbūt ir suprasi, tik ne čia, ir ne dabar.

Vėl sugrįžom į kambarį. Alų pakeitė tekila. Mano akys stebėjo tą patį tamsiaplaukį, kuris šį kartą ,jau sedėjo be žado palei sieną. Priėjau, kažką jam sakiau, bet ką jis atsakinėjo suprasti negalėjau. Tas žmogus man kėlė nerimą, bet niekas aplink į jį nekreipė jokio dėmesio. Tada grįžau pas Vainių. Pasiteiraudama :

-kas jam?

-nieko, nesijaudink, jam viskas gerai.

Kad jam būtų viskas gerai, toli gražu nebuvo panašu. Tačiau, nuo tekilos pradėjo suktis galva, ir viskas po truputį darėsi mažai svarbu. Buvo gerokai po vidurnakčio, kai suskambo mobilus. Mama. Tačiau aš neatsiliepiau. Nenorėjau jos jaudint. Žinojau, kad ji yra įpratus prie to, kad aš neatsiliepinėju į skambučius, tačiau, kad ji nėra įpratus prie to, kad be juokios žinios negrįštu mano, man jau buvo sunkiau suvokiama..

Po pusvalandžio..