Дневник пользователя Diw

-o aš tik norėjau, kad viskas būtų gerai.
-viskas ir bus gerai, mažute.
-nebus. Net ir tos kvailos tavo cigaretės šiandien mane nervina daug labiau nei vakar.
-jei nori, galiu mesti.
-nemesi.
-kas tau šiandien yra?
-aš bijau, bijau rytojaus.
-kas bus rytoj?
-nežinau, labai bijau, kad rytoj nebus to, kas yra dabar.
-tai apsikabinkim.
-teletabiškai nuskambėjo;DD
-bent juokiesi;D
-Tu kartais esi toks vaikiškas.
-šeip apie teletabius užsiminiai tu ;DD
-aiaiaiii;DD
-tu ypatinga.

Griaunu, sudrąskau, suveliu, išmėtau, ištrinu..svajoju..svajoju, apie tai ko nebesinorėtų naikinti, keisti, taisyti..

-Ar gražu?

-Ne.

"Mano diagnozė, Tavo diagnozė. Mūsų diagnozės - didžiuotis vienas kitu"

Nubudau nuo Vainiaus judesio. Abgraibomis bandžiau ieškoti mobilaus, tik jo po ranka nebuvo.

-Nubusk.

-kas atsitiko?(ištarė mieguistu balsu)

-kiek dabar valandų?

-nei neisivaizduoju.Dar anksti, miegok.(tvirtai apkabindamas)

-koks anksti, paleisk!man reikia namo.

-Nepaleisiu.

-Aš nejuokauju, Vainiau!

-Aš irgi. Miegok.

-Nebenoriu, kur mano mobilus?

-Aš nežinau, kažkur, dabar tau jo nereikia, nusiramink. Paskui surasim.

-Man reikia. Man reikia mamai parašyt. Būk tu geras, paleisk, nu!

-Nepaleisiu.

-Įkasiu.

-Gerai.

-Nu, ne negerai. (gyliai iškvepiau) Vainiau, aš neturiu jėgų tau priešintis. Kaip man tave dabar nustumpt:D

-Juokiesi, puiku. Tai ir nesipriešink.

-kas man belieka.

-nesimuistyk.

-Vainiau, nu prašau, paleisk, aš jau turėjau pasirodyt namie.

-(paleido)

-matai tu moki būti geras..

Atsistojau. Truputį sukosi galva. Labai troškino. Ant žemės gulėjo nemažai alaus butelių.…

Po mumis gulėjo keturi plasmasiniai maišeliai, kurie paskui atsidūrė mano rankoj. Narkotikai. Tai tie labai negeri dalykai, kurie transliuojami televizijoje, radijuje, apie kuriuos kuriamos laidos, rašomi laikraščiai, kuriamos istorijos, rašomos knygos. Dalykai, kurie įtraukia žmogų, ir jį pražudo. Sugriauna gyvenimus, bei įtakoja kitų. Dažniausiai viskas prasideda paauglystėje. Bent jau taip yra kalbama kitų. Apie narkotikus, bei kitas narkotines medžiagas teko girdėti labai daug ir tai savaiminis dalykas. Niekada specialiai tuo nesidomėjau, niekada man tai nerūpėjo ir juo labiau dabar nerūpi. Tai kas dabar buvo tarp mano delnų rodos toli gražu nebuvo panašų i tą kalbamą siaubą. Viso labo, tik maži…

Sustojom ties degaline. Užtrukom keletą minučių, ir nusukom atgal. Buvo be 10 minučių penkios. Švito. Gatvėse jau ėmė rodytis pavienės mašinos, budindamos ankstyvą sekmadienio rytą. Mes ėjom, besimuistydami nuo juoko, kuris turbūt labai erzino ankstyvus automobilių vairuotojus, kurie mus pralenkdavo einančius siauru šaligatviu. Tamsa virto prieblanda, o prieblanda su kiekvienu mūsu žingsniu vis greičiau ir greičiau skirstėsi kaip rūkas, į nežinia kur..

-ko nutilai?(paklausė Vainius)

-nutilau?ne, aš tik pagalvojau, kad mūsų laikas baigiasi..paskutinė mano įšeiginė, paskui vėl į darbą. O greit ir rugsėjis. Mokslai, ruduo, žiema, šaltis. Kažkos užburtas ratas. Kodėl negalima visda gyventi pavyždžiui taip kaip gyvenom šianakt.

-Melas tėvam,…

Viską, ką tik galejai mano gyvenime- sugriovei, sunaikinai, išardei ir išmėtei..taip lengvai..paprastai, ir lyg niekur nieko gyveni toliau. O aš kaip mažas vaikas einu iš proto, nerasdama sau vietos. Visur tavo pedos. Ju pilnas mano miestas..gatves..parkai..Jos vis sekioja iš paskos, primindamos, ir neleisdamos, pabegti..užsimiršti. Kur bebučiau..kur beeičiau..

Ar bent įsivaizduoji kaip man sunku?Ar bent žinai kiek daug man reiškiai? ar bent žinai, kaip užgavai mano širdį?..širdį, kuri be tavęs nebemoka, nebegali, nebesugeba gyvent toliau..

laikas gydo žaisdas? ne velnio! dienos bėga, o man tik sunkiau. Aš tik dar labiau ilgiuosi, tik dar labiau suprantu, kaip man taves reikia.

Turi tai išgyventi.…

Jis tylėjo, galbūt laukdamas, kol užduosiu krūva kvailų klausimų. Bet aš neuždaviau, nei vieno. (Jei norės jis pats viską papasakos, o jei ne, tai ir nėra jokios prasmės kažko klaust.) Mudu esam pažįstami daugiau, nei metai. Susipažinom visai atsitiktinai, kažkurį vėlyvą vakarą, kai aš grįžinėjau namo. Taip viskas ir prasidėjo.. paskui, nebebuvo, nei vienos dienos, kad mes nebendrautumėm. Tik mūsų bendravimas dažniau būdavo virtualus, nei realus. Internetas, sms žinutės, naktiniai skambučiai, ir sakyčiau, netgi labai reti susitikimai. Bet viso, to pakako, kad prie jo prisiriščiau. Su juo galėdavau kalbėti apie absoliūčiai viską. Niekada neslepiau savo nepatitenkinimo, tam tikrais jo užsiimamais…

(nejuokavau. Nauji potyriai suteikia malonumą, o kartais tik pakiša koja...Tačiau, šį kartą man tai mažiausiai rūpėjo.)

Sėdėjom ant grindų atsirėmę palei lovos šoną. Buvo jau labai vėlu, arba dar labai anksti. Klausėmės muzikos, galbūt jos įtakoti mes nusprendėm įšeit pasivaikščiot. Ištikrūjų, tai tūrėjom tikslą. Nueiti iki ne taip jau ir toli esančios degalinės. Tik..

Mane pradėjo imti miegas.

-gal turi kavos?(paklausiau)kitaip nedaeisiu.

-kava su alum netinka ;D

-Man tiks.

-tu čia rimtai? nori pasakyti, kad dabar turėsiu tau padaryt kavos?

-aišku rimtai.

-Kažkur jos turi būt, motina visada ją geria, einu paieškot į virtuvę. (nueidamas )Bet tu žinok aš niekam nedarau kavos.(pasigirdo balsas iš virtuvės)

-kaip…

Visai čia pat ant stalo stovėjo gėlių vazonas, su balta spalva žydinčiais žiedais. Man niekada netrūko orginalių įdėjų, o ir gėlės man visada patiko. Kai Vainius bent trumpam nusisukdavo į šoną, geraširdiškai palaistydavau tą gėlytę - alum. Man regis jai patiko. Atsisukus Vainiui suimdavo keistas juoko priepolis, vis atrodydavo, kad jis mane prigavo, tačiau...toli gražu ne. "Mane prigauti ne taip jau ir paprasta"

-ko tu juokies?;D

-Nežinau;D

-Kažką jau padariai;D (apsidairė)

-Ką galėjau padaryt(perkeldama vieną koją, ant kitos) nebuvau net atsistojus ;DD

(Jo telefonas vėl suskambo)

-neatsiliepsi?(pratesiau)

-ne, čia Monika. Žinau, ko ji nori.

-ko ji nori?

-(jis tylėjo)

-Vainiau?jei nenori nesakyk, aš tavęs neversiu..galbūt ir nuskambės keistai, bet…

O tu ką nori pasakyt, taip lyg niekur nieko, kad buvai man neištikima???

-Nenoriu pasakyt, bet jei labai reikia tai galiu ir pasakyt;DD

-Jei labai reikia?;DDtiek to, geriau nesakyt, verčiau ir toliau galvosiu, kad esi man ištikima;DD

-Teisingas atsakymas. Galvok, galvok. Galvoti šiais laikas jau didelis privalumas :} o dabar biški paleisk mane.

-Kažkaip protingai tu čia pasakiai, bet vistiek nepaleisiu. ;D

-Pažiūrėk ant stalo stovi dar daug alaus, tavo alaus, laikydamas mane negalėsi jo gert. ;DD

-Nesvarbu. Beto mūsų alaus. (kažkaip per nuoširdžiai ištarė)

(Mūsų alaus?Dieve, ir kas galėtų dabar patikėti, kad visa tai mane džiugina. )

-Svarbiausia mūsų.;DD(ištariau ir trumpam nutilau) Paleisk..man šilta, per daug…