Visai čia pat ant stalo stovėjo gėlių vazonas, su balta spalva žydinčiais žiedais. Man niekada netrūko orginalių įdėjų, o ir gėlės man visada patiko. Kai Vainius bent trumpam nusisukdavo į šoną, geraširdiškai palaistydavau tą gėlytę - alum. Man regis jai patiko. Atsisukus Vainiui suimdavo keistas juoko priepolis, vis atrodydavo, kad jis mane prigavo, tačiau...toli gražu ne. "Mane prigauti ne taip jau ir paprasta"

-ko tu juokies?;D

-Nežinau;D

-Kažką jau padariai;D (apsidairė)

-Ką galėjau padaryt(perkeldama vieną koją, ant kitos) nebuvau net atsistojus ;DD

(Jo telefonas vėl suskambo)

-neatsiliepsi?(pratesiau)

-ne, čia Monika. Žinau, ko ji nori.

-ko ji nori?

-(jis tylėjo)

-Vainiau?jei nenori nesakyk, aš tavęs neversiu..galbūt ir nuskambės keistai, bet aš tave suprantu.

-(jis įdėmiai žiūrėjo į mane, bet nieko nesakė, lyg norėdamas, kad kalbėčiau toliau)

(Mobilus vis skambėjo)

-Ar galiu tau šį tą pasakyti?

-(jo akis užvaldė išgastis, ir jis nedrąsiai lingtelėjo galvą)

- Galbūt iš šono visada atrodau laiminga, tačiau viduje dažnai noriu cypti kaip mažas, kažkur toli paliktas šuo. Tik tuo metu pasaulis aplink.. man yra kurčias. Būtent tokiomis akimirkomis žmogus darosi silpnas, ir pradeda eiti tolyn nuo to pasaulio, kuriame jo niekas negirdi...iš pradžių mintimis, ir tyliai. Taip tyliai, kad niekas negali nei įtarti. Buvo tokių akimirkų, kai ėjau ir aš. Tokios mintys kartais pražudo žmogų su visam, o kartais atvirkščiai-tik užgrūdina, supažindindamas su gyvenimo realybe, ir padaro jį nenugalimu. Tokios išgyventos Gyvenimo pamokos labai praverčia ateityje. Jos išmoko vertinti, ir suprasti daug įvairių dalykų...aplink mane daug žmonių, dorų ir išsilavinusių, atceit dorai iššauklėtų, bet juose nulis to, ko labiausiai reikia žmogui-paprasto žmogiškumo. Paprasto juoko, paprastų žmogiškų klaidų, paprastų emocijų, nusikalbėjimų, nuoširdžių patarimų..paprasto džiaugsmo, paprasto žvilgsnio, žodžio... Jie laiko save aukščiau už tuos, kurie klysta, jie manosi esantys pranašesni už tuos, kurie elgiasi kitaip, nei jiems yra įprasta. Jie moka teisti, smerkti..jie nemoka suprasti..jie nei nenori suprasti..todėl jie mane ir užkinisa. Tu, žinai kodėl kalbu apie juos, nors mano aplinka ir nėra už tave, žinok, kad aš visada tave palaikysiu. Labai noriu, kad taptume draugais, nuo nieko nepriklausomais, ir nepasiduodantys aplinkos įtakai. Man su tavim labai gera, gera taip, kad be tavęs, jau būtų blogai.

-Mes ir esame draugai. Tačiau, tu būtum laimingesnė, jei klausytum jų..

-Jų?Tu juokauji?kodėl žmonės visada mano, kad kažkas kitas gali nuspręsti geriau už jį patį?Kad ir kaip bebūtų, ši strategija ne man.

-Daiva?

-ką?

-Pažadėk man, kad niekada nepasikeisi?

-Mes nuolat keičiamės..kasdien po kelis kartus į dieną prasilenkiam pro save su vis kitu - savim.

-Sakyk, tave alkoholis visada taip protingai įtakoja?;DD

-Nežinau;D Tai, kad su tavim tai pirmas kartas;D

-Juojauji?

-Čiučiuką;DD

(nejuokavau. Nauji potyriai suteikia malonumą, o kartais tik pakiša koja...Tačiau ...)

Нравится 127