Дневник пользователя AnGeLaSsS
-Aš neturiu namų. Nežinau kur toliau keliauti. Pas ką eiti, ko prašyti pagalbos.
-Vieta, kurioje kas nors apie tave galvoja, štai kur yra namai.
-Užtenka to, kad kažkas galvoja apie mane?
-Taip. Ir ten yra tavo namai.
-...
Iš tiesų. Užtenka, kad vienas žmogus galvotų apie tave. Ir tu visada turėsi kur grįžti. Visada turėsi vietą, kurią galėsi vadinti namais.
Banalu? Nežinau.
Beprasmiška? Galbūt.
Liūdna? Šiek tiek.
Prasminga? Taip.
Vertinkit.;]]
[Reikia rasti dar dirbančią vaistinę ir nusipirkti testą. O gal geriau extra tablečių... Fuck, neturiu pinigų. Na ir nesiseka man. Maniau viskas nutiks kitaip, kad tik pasismaginsiu su juo, o še tau ir bėdutės. Kokia aš kvaiša, jopapa...]
-Mama, tėti aš jau grįžau.
-Puiku, eik pavalgyti, maistas ant spintelės, pasišildyk.
-Gerai mama.
-Einu miegoti. Labanakt.
-Labanakt. (Choru atsako tėvai.)
-Kelkis Skirmuk, pavėluosi į bažnyčią.
-Mama, dar ne..
-Kelkis.
-O gal galiu šiandien neiti? Labai prašau. (Meiliom akim pažiūri.)
-Na ką su tavimi daryti. Pasakysiu tėvui, kad blogai jautiesi. Bet jei kur nors susiruoši eiti malonėk duoti žinią. Sutarta?
-Ačiū, tu pati geriausia. (Pabučiuoja.)
-Na jau nereikia.…
-Prisėsk Skirmante.
-Ko toks rimtas?
-Sėsk!
-Tu ir vėl rėki ant manęs. Išeinu.
-Niekur neisi kol neišsiaiškinsim. Visada buvau tau geras. Padėdavau, saugodavau. O tu šitaip man atsidėkojai?
-Apie ką tu kalbi?
-Apie tai kas įvyko tarp mūsų. Ar tu bent saugojais?!
-Ką? Kaip? Ne... (Susimėto.)
-Ką?! Aš tikrai neatsimenu, kad būčiau užsidėjęs gumytę.
-Fuck. Nesijaudink, nieko rimto tar mūsų neįvyko. (Išspaudžia šypseną.)
-Tai kodėl aš nubudau nuogas? Kaip paaiškinsi tai?
-Aš tik išrengiau tave ir palikau. Tiesiog padariau tai for fun.
-For fun? Tau tai juokinga?
-Na taip.
-Tu įsitikinusi, kad nieko rimto nevyko?
-Taip. Tikrai. Nemeluočiau tau.
-Žinai, netikiu tavimi. Nuvyliai mane, Skirma. Net labai.
-Aš... Man jau metas namo.
-Šį kartą aš tavęs nelydėsiu.
-Bet... Tiek…
Malonu žinoti, kad kažkam patinka mano darbelis.;]]
Vertinkit. ;)
-Dar kartą atsiprašau, Rimše, pasikarščiavau.
-Kodėl Deivę sakė, kad gynė merginą?
-Jis sakė tiesą. Na iš dalies tiesą. Aš norėjau pasikalbėti su Skirma, bet ji nėjo. Todėl suėmiau ją už rankos ir norėjau nusivesti pasikalbėti. Gal tikrai perlenkiau lazdą.
-Na nieko. O apie ką tau reikėjo pakalbėti?
-Seni, aš atsibudau nuogas...
-Manai tai ji?! (Nustemba.)
-Tikėtina.
-Na tada supratau tave. Einu pažiūrėti kaip ten kiti laikosi.
-Jis mane užgavo!
-Nusiramink, juk nėra taip blogai.
-Yra! Man bus mėlynė.
-Ne pasaulio pabaiga. Neperdėk.
-Gal tu ir teisi, Juočke... Bet juk matei koks jis…
Nepykit, kad teko ilgai laukti.;]]
Laiko trūkumas buvo.;D
Malonaus skaitymo.;]] Vertinkit, komentuokit.;D
Jūsų Akvi.;]
-Taigi Kiska, gal nori pasivaikščioti? (Pamerkia akį.)
-Žinoma, su malonumu. (Nusijuokia.)
-Norėčiau su tavimi pakalbėti apie šį bei tą. (Rimtu balsu.)
-Taip, klausau tavęs Rimve. (Sunerimusi.)
-Neišsigąsk. (Kreivai išsišiepė.) Nieko nepadarysiu tau. Aš ne iš tokių. (Nusijuokia.)
-Tikiuosi, kad tai tiesa. (Nenoriai šypteli.)
-Nusišypsok, aš tik juokauju. (Pradeda juoktis.)
-Jau minutę buvau išsigandusi ir galvojau į kurią pusę reikės bėgti. (Pradeda kvatotis.)
-Negi taip rimtai ir baisiai atrodžiau? (Susiraukia.)
-Na pasijutau nemaloniai.
-Na nepyk, mano juokus ne visi supranta. Ypač nauji pažįstami. (Mirkteli.)
-Kitą kartą žinosiu. (Šypteli.)
-Kitą kartą tai gali būti tiesa. (Vėl rimtai pasako.)
-Vėl gazdini?
-Taip. (Juokas.)
-Berniukai, pažiūrėkite kas nusileido laiptais.…
-Kur buvai dingusi, Skirma?
-Buvau viršuje, su Aiviu.
-Ką? (Nustemba.) Ką jūs veikėte?
-Mylėjomės. (Nusišypso.)
-Jis sutiko?
-Taip. Pats pasiūlė.
-Negali būti, juk dar vakar jis tave atstūmė.
-Vakar atstūmė, o šiandien buvo mano.
-Na vis tiek, sveikinu. (Nusišypso.)
-Dėkui. (Atsako tuo pačiu.) Na, o kaip tau sekėsi su tuo?
-Rimve?
-Jo.
-Puikiai, labai malonus vaikinas, pašokome, pakalbėjome.
-Patinka jis tau?
-Visai mielas. Manai patikčiau jam?
-Tikrai taip. Man jau metas. Jis ateina čia. (Sušnibždėjo.)
-Iki.
-Juočke. (Pabeldžia į duris.)
-Kas yra?
-Galima užeiti, čia Skirma.
-Užeik. Tik tyliai.
-Kaip jautiesi?
-Skauda galvą, troškina ir burnoje šlykštus skonis.
-Gal tau ko nors atnešti?
-Dėkui, bet nereikia. Ko tu tokia laiminga?
-Pasimylėjau su Aiviu.
-Rimtai?
-Taip. Pats pasiūlė. (Šypsena.)
-Sveikinu. (Išspaudžia menką šypsenėlę.)
-Ir Kiskai pasisekė, su Rimve bandys kažką.
-Visom…
[Kaip jis galėjo mane atstumti. Dar niekas nėra manęs atstūmęs. Ir jis nebus išimtis. Aš visada gaunu tai ko noriu. Ir dabar aš noriu jo! Nori jis to ar ne, bet aš tai padarysiu.]
-Klausau.
-Juočke, čia Skirma.
-Taip. Kas nutiko?
-Nemiegi?
-Jau nebe. Tu verki?
-Jis mane atstūmė.
-Kas?
-Aivaras.
-Kaip tai atstūmė? Ką jūs darėte?!
-Žinai tuos naujus mano apatinius?
-Tuos kur pirkai anądien?
-Taip. Užlipau į viršų, apsirengiau juos, norėjau sužavėti Aivarą.
-O ką jis?
-Jis nustebo. Bet... (Pradeda dirbtinai verkti.)
-Skirmante, nurimk. Pasakok toliau.
-Bet jis atsisakė su manimi ką nors daryti. Jis pasakė, kad aš elgiuosi kaip gatvės mergina.
-Jis ėmė taip ir pasakė?!
-Taip.
-Niekšas. Gal man ateiti pas tave?
-Ne, tiek to. Viskas…