Šiandien nuotaika iš ties keista. Bet rašyti noriu tikrai ne dėl jos. Gal labiau dėl priežaščių kodėl ji tokia. Tiksliai nežinau, bet įtariu, dėl to, kad..

Visų pirma - pirmadienis. O vargutėliau, Tave pamačiau! Nuoširdus juokas ima prisiminus, kaip aš išsigandau pamačius Tavo mašina toje aikštelėje! O vargutėliau, atrodė, kad nualpsiu! Tikrai! Bet įėjau į vidų, išdrįsau, pagalvojau "O kokio velnio ne? Gyvenimas įdomus, pažiūrėkim kas bus!". Įėjau. Pati pirma, draugės už nugaros. Į priekį įsiroviau dėl adrenalino, dėl to, kad išdrįsiu padaryti tai, ko labiausiai bijau, to, ko tikėjausi tik rugsėjo mėnesį, o tai įvyko taip greit, kovą - pamatyti Tave. Daug kartų įsivaizdavau kaip tai įvyks. Bet mąsčiau, kad pamatysiu Tave jau su kita. Na, bet kadangi tai buvo pietų metas, Tu buvai vienas. Klausimas ar per darbo pertrauką ar per atostogas? Aš atsimenu! Buvai sakęs, kad jos bus. O tiksliai kada, nepamenu, todėl įdomu. Pasisveikinau drąsiai, draugiškai. Tu atsakei tuo pačiu. Kaip Tu tuomet jauteisi, aš negaliu pasakyti. Atsiminimuose Tu man baltas blyksnis. Pirmą kartą gyvenime man šitaip, kad viską kas buvo aplinkui atsimenu puikiai, net maisto kainas, ir kas buvo dienos pietums, bet Tavo veido ir apskritai staliuko su Tavimi, prie kurio sėdėjai, atsiminti negaliu - baltyas blyksnis. Stipru, žinau, pačiai keista. Bet draugės sakė, kad pasisveikinai ir Tu. Buvo galima tikėtis - Tu visada buvai mandagus. Užsisakiau maisto, išsinešimui, o taaip - išsinešimui, nenorėjau, kad nei vienam nestrigtų kasnis burnoje! Bet kas mane labai užkliudė.. Išeidama pasisukau į Tavo pusę, nežinau nei pati ką bučiau sakius, gal "iki", o gal "kaip Tu čia sugalvojai užsukt? gi Tavo darbas visai kitoje miesto pusėje". Bet Tu nusukai akis, kad tik mūsų žvilgsniai nesusitiktų. Pasijutau nejaukiai. Kaip visada, aš noriu per daug ! Ironiška. Tikėjausi per daug draugiškumo! Ar per, ar po mūsų istorijos, išlieka tos pačios klaidos. Nu joo. Tos 10-15 minučių prabėgo kaip 5minutės. Norėjau kažkuria dalimi pasiduoti, neiti vėl, kad tik neduok Diev, vėl susitiksim. Nors guodė mintis, kad Tavęs nebus, nes atsimenu vieną dalyką, mačiau maisto mažai Tavo lėkštėje, vienintelis dalykas iš to stalo, visą kitą - baltas blyksnis. Draugės tvirtino tą patį - bus išėjęs, nes jau baiginėjo valgyt. Bet paskui pagalvojau, na jau ne , nenusileisiu, eisiu ir vėl, gyvensiu gyvenimą visu 100%, nesislapstysiu. Mašina ten pat. Tu ir vėl ten pat, na, beveik. Ne prie stalo, bet prie "baro", vadinkim taip. Nuleidai akis ir net pačią galvą žemyn. Atrodė absurdiškai ir vėl. Pasiėmiau, padėkojau, atsisveikinau. Ne, ne su Tavimi. Kodėl turėčiau, kai vengi? Man Tavęs nereikia irgi, kodėl man Tavęs turėtų reikėti ir vėl kaip visada labiau. Na jau ne. Uch.. Načiort Tu tebebuvai ten? Nes išgirdai, kad grįšiu po 10min? Tik, tam, kad pažiūrėtum į mane nueinančią. Taip, man draugės pasakė, kad pažiūrėjai porą sekundžių, kai apsisukau. Nemanau. Kalbėjaisi su draugo drauge. Žinoma, kalbėjai apie mūsų santykius, ir kodėl tai įvyko. Tikui, kad kalbėjai taip, jog "Tu teisus nebandęs net grįšti, nes įvyko viskas taip kaip turėjo įvykti." . Na, gi pats supranti, įvyko taip, nes Tu pasistengei nesistengti dėl mūsų. Visą laiką buvo tik Aš ir Tu, o ne Mes. Tiesa? Tiesa. Bet džiaugiuosi susitikimu, man tai padėjo padėti tašką iki galo, suprasti, kad visi jausmai jau mirę, kad Tau nieko nebejaučiu. Tik gaila, kad pradėjau gailėtis, jog draugavau su tokiu bailiu, kuris į akis negali pažiūrėt.. ir nutyla kai įeinu. Jautiesi įskaudintas? Jautiesi teisus? O gal jautiesi tuščias, nes nebėra kas Tavęs užpildytų? Tu man atrodei bejausmis, tuščias.. Po šio susitikimo jaučiu net šleikštulį Tau. Kas iš tiesų man labai gaila. Aš buvau drąsi, aš nebijau žvelgti į baimę, aš net būčiau draugiškai pasikalbėjus, palaikius nors draugiškus santykius, gi žinai, kad galim ir vėl susitikti, ir net žinom kada tas įmanoma. Ką ir vėl Tu akis nuleistum? Ignoruotum? Nematytum? Žema. Su kokiu skystablauzdžiu aš draugavau.. Netikėjau, kad Tu toks. Tikrai. Na, bet man nors palengvėjo. Džiaugiuosi, jog tai aš Tave palikau. Tik gaila laiko, kurį kentėjau. Ilgo laiko. Bet nors jaučiu kaip sustiprėjau, subrendau per tą laiką, skausmas - brandina, galiu patvirtinti šį faktą, tikrai.

Aš net pasveikinau Tavo sesę su gimtadieniu, aš nepabijojau jos reakcijos, o ji gi galėjo suignoruoti, arba mandagiai, bet šaltai atrašyti. O įvyko kaip tik atvirkščiai. Ji nepyksta? Gal dėl to, jog žino, kad pats kaltas dėl viso šito? O gal dėl to, kad Tau neskaudėjo? Arba bent jau nuslėpei tą skausmą ir sunkumą. O gal kaip tik, palengvėjo Tau, nusimetei mane kaip naštą. Gi "pacankė", "žalia" , "visko nori", "pirmas vaikinas, norėjau pasakų princo". O vargutėliau, Tu tikrai nebuvai pasakų princas! Toli gražu. Aš iš svajonių taip aukštai nukritau veidu ant žemės su Tavimi draugaudama, kad jau kažin ar begalėsiu vėl svajot apie pasakų princą.

Bet man tai juokingiausia, kad Tu mane vis dar stebi. Gal Tu nežinai, kad matosi, kai padarai "seen" ant "story", bet žinok matosi, sekmadienini stebėtojau. Jeigu realybėj į akis negali pažiūrėt? Tai už ekrano drąsus? Nu žinok, sarkastiškas juokas mane ima! Dievaži, juokas per ašaras. Gerai, kad nesukaupiu aš jau jų, vos tik pagalvojus apie Tave, kaip anksčiau. Jau nebe. Nebematau kodėl, nebematau prasmės. Erzina, kad nesusivoki, jog jeigu Tave iš visur išmečiau po skyrybų, tai reiškia, nes nebenoriu Tavęs matyti. Kaip sakau, į išmestas šiukšles nėra reikalo žiūrėt, jos tik šiukšlės. Skamba žiauriai ir pilnai neapykantos, nors iš tiesų tai nusivylimas ir labai didelis. Nes kažkada Tu buvai mano rankose tarsi laikraštis ar knyga, kurią norėjau skaityti kiekvieną dieną, vis daugiau ir daugiau, alkis didėjo su kiekvienu jos puslapiu, tik, kad ta knyga buvo sunki, slogi, lapai vertėsi labai lėtai, parašyta neaiškiai, su daug poteksčių, daug nuslėpimų, daug abejonių.. Uch, sunku, net pagalvoti, kaip ilgai tos rankos laikė tą "knygą", kaip ilgai dar norėjosi "ją vartyti". Bet bijau, jog jeigu būčiau ir toliau "ją skaičius", būčiau tik dar labiau nusivylus radus joje "Tikrąjį Tave". Nes po pirmadienio, Tu nušvitai tikrai blogiausiom spalvom, kurių nematydavau, kurios nepersišviesdavo per rožinius, daugiau mažiau, akinius. O aš juos turėjau. Visada. Pasirodo.

Tai va taip ir likau.. Tavo tuštuma apima ir mane. Su karčiu prieskoniu. Tikiuos jis greitai dings. Neleisiu tuštumai įsiskverbti. Neleidau to du mėnesius, neleisiu to ir toliau. Gyvensiu toliau. Gyvenimas gražus, įdomus ir netikėtas. Aš tikiu likimu, tikiu, kad viskas į gerą. Tikiu, kad rasi laimę savo Tu, kaip rasiu savo laimę ir aš.

P.S. Kaip reikia žiūrėti į ženklus! Nusakysiu vieną ženklą kurio nesupratau apie pusantrų metų grubiai tariant. Daina "Lost on you", mano galvoje skambėjo dar prieš draugystę. Galvojau, kaži ką čia prarasiu dėl šių santykių, kai mes jau pradėjom draugaut. Bet išgirdus ją šiandien, supratau, kad jeigu ką ir praradau, tai tik "Lost .. You". Atsakymas buvo visą laiką pavadinime. Žiūrėkime į ženklus, jie mums gali daug ką papasakoti!