Vėl pradėjau važinėti autobusais. Vakare. Naktį. Matyti savo nuleistų lūpakampučių ir ašarotų akių atspindžius blizgiame ir, spėju, vaikų su cukraus vatos pėdsakais ant pirštų pagalvėlių nutapšnotame lange, ir vėl galvoti. Vėl apie žmones ir vakaro apsiglėbusius pašnekesius. Galvoju, kaip netikėtai jie atsiranda. Atsiranda, o atsiradę dresuoja Tavo įsivaizdavimų charakterius. Kokie jie, kai atsiranda, kai jų nematai? Dresuoja vaizduotė detales, mintys dėlioja puzlę: akių dydžiui, raktikaulių išsišokimui, šypsenos šiltumui, glėbio saugumui, žodžių ramumui, rankų švelnumui, jų pirštų dailumui, plaukų garbanuotumui, muzikos garsams.Kalbi su jais elektroninėmis knygomis, laidiniais telefonais, bet niekad nepamatai, o vėliau... taip pat staiga ir dingsta. Jie dingsta.Iki atsirandant įsivaizduodavai žmogaus avatarą. Varijuodavai nuo vienos detalės prie kitos, vienų stebuklingų žodžių prie kitų, bet nieko konkretaus. Jie dingsta ir palieka savo detales minčių labirintuose. Dingti reikia, kad visiems geriau būtų. Bet dingus gerai būna tik kelias porą dienų. O vėliau. Vėliau pasąmonė pradeda šėlti, galvoti, kutenti ir nieženti smegenyse esančius klausimus „O gal?“, „O jeigu?“. Jie dingsta, bet Tu jų jau niekad nepamirši. Nepamirši, nes jie buvo. Atsiradę erzino. Dingę liūdino tuštybės paradigmų atsiradimu Tavo vienišo gyvenimo pavieniuose pušų kvapo takuose. Supranti, jog tai buvo pakeleivis pokalbiams, o ne Tavo alter ego, su kuriuo nuolat nesutari ir ginčijiesi. Bet pasaulio ciklas toks. Kažkada, apėjęs ratą, grįžti į pradžią. Grįžau ir šįkart. Daug pradžių jau buvo. Alter ego pasaulio ciklas itin greitas ir visiškai nerafinuotas.

Vėl galvoju apie pasaulio užburtą ratą savo norų karuselės sukimuisi. Noriu. Nenoriu. Žaidimą su gyvenimu iš savo gyvenimo žaidžiu. Statau viską, be rizikos baimės netekti. Noriu. Ne. Nenoriu. Pavargau nuo perdėm intensyvaus savęs gailėjimosi ir smerkimo šiuo klausimu. Pavargau ir nenorėti nieko. Tiksliau, norėti nenorint. Kur gyvenime, dingai? Džiaugsme sielos, po kuriuo arbatos puodeliu slepiesi? Nenorint noriu rasti. Per greit nuleidžiu rankas ir nebesiekiu. Nors rankos ir taip neproporingai ilgos kūnui, bet ir jos jau nebe(pa)siekia. Galvoju, gal susirasti kokį dangaus prieglobstį laikinam apsistojimui. Įsirausti į minkštą ir pūkinę rudeniško debesies kišenę ir būti. Tik būti. Bet ramiai. Juk kasdien tik būnu. Žiūriu tuščiom akim. Neklinkuoju blakstienom per akių vokus, neridinėju akių obuolių pirmyn, atgal, nepulsuoju vyzdžiais, o rainelės taip susiraukšlėjo, kad jau skyčiai veržiasi.

Prieglobsčio norisi nuo naktinių nerimo, kaltės ir baimės nuopolių sapnų šventyklose. Nuo atmerktų akių, nakties medžių šešėliuose įsodintų. Nuo niūrumo dulkių, aplipusių visą šypsenų saugyklą ir akių žybėjimo skydinę. Bet, ei, ar nedvejodama pasakiau, kad noriu..? Valio! Noriu kažko ilgiau nei penkioms minutėms ir dvidešimt septynioms sekundėms. Gerai. Ramu.

Vakarinių šviesų raižomas autobuso langas ir vaizdų probėgšmai pro jį, atvedė pas mane suvokimą, sukabino mūsų rankas ir tada tyliau tariau: „Velnioniškai gražiam rudens mieste gyvenu. Velnioniškai“.

Pasiilgau rudens. Gaila tik. Nematau, kaip į visas pasaulio ašis skyla kaštonai ir apdalina rudeninėmis šypsenomis jau beveik septynis milijardus. Nematau, kaip gražiai nusileidžia ant grublėto grindinio penkiaspalvis klevo lapas. Nematau, kaip greit jie sutręšta, kaip sušiūra, bet šiukšdesys dar karts nuo karto pakutena ausis. Nematau, kaip nusirėdo medžiai, o šviesa nyksta sekundėmis. Galva gi į žemę nuleista. Akys po žeme.

Bet jaučiu. Kaip vakariniai rudens šviesų žaismai mane ramina. Mano ramiam rudeniniam mieste.

Vieną sekundę atimsiu iš šviesos ir išeisiu pasivaikščioti savo pušų kvapo takais.

O prieš tai... va-le-ri-jo-nai naktipiečiams ir akių nuėmimui nuo medžių šakų. Paguldysiu ant pagalvės ir atsimerksiu tik trečiąkart nuskambėjus žadintuvui.

Vėl ruduo.Seniai besimatėm. Tave sutikau tik dabar. Labas.

Нравится 9