Дневник пользователя fraggile

Vėl pradėjau važinėti autobusais. Vakare. Naktį. Matyti savo nuleistų lūpakampučių ir ašarotų akių atspindžius blizgiame ir, spėju, vaikų su cukraus vatos pėdsakais ant pirštų pagalvėlių nutapšnotame lange, ir vėl galvoti. Vėl apie žmones ir vakaro apsiglėbusius pašnekesius. Galvoju, kaip netikėtai jie atsiranda. Atsiranda, o atsiradę dresuoja Tavo įsivaizdavimų charakterius. Kokie jie, kai atsiranda, kai jų nematai? Dresuoja vaizduotė detales, mintys dėlioja puzlę: akių dydžiui, raktikaulių išsišokimui, šypsenos šiltumui, glėbio saugumui, žodžių ramumui, rankų švelnumui, jų pirštų dailumui, plaukų garbanuotumui, muzikos garsams.Kalbi su jais elektroninėmis knygomis, laidiniais telefonais, bet niekad nepamatai, o vėliau... taip pat…

Viskas taip kitaip. Žiūriu į apniurusį dangų ir stipriai šąlančius lašus. Girdžiu, kaip atsimušdami į skardinę palangę, sukelia aido garsą horizonto toly. Matau, kaip medžiai išsirengia, susilanksto drabužius ir slepia į korėtą, kerpių pagalvėlėmis apipintą spintą. Beveik kaip žmonės. Silkių statinėj susispietę jūros pakrantėj ir atstatę kūnus saulės spindulių rusvumui. Matau kaip didėjančių balų atspindžiuose nyksta žmonių šypsenos, panyra nuotykių troškimai.

O dar visai neseniai mačiau vyrus, vilkinčius marškiniais su rožėmis, laumžirgių išdykusį šokį vidur gatvės. Uodžiau mėtų, cinamono, raudonėlių, čiobrelių, kalendros, baziliko kvapus. Gardintus jais troškinius (ir troškimus). Uodžiau saulėteky kavos kvapą, ryjau akių rainelėmis spalvų žaismą gėlėse. Pirštų pagalvėlėmis…

O žmonės moka būti visokie..

Skambiai tylūs, kukliai guvūs, perdėtai aplaidūs, piktai prietaringi, vaikiškai nuoširdūs, dirbtinai juokingi, sąmoningai kvaili, džiugiai mąslūs, abejingi neabejingumui.

Jie moka būti netgi akiplėšiškai mylintys. Gyvenimą, juntamą savy, bet ne supantį. Jie moka būti žaismingai geliantys ir atvirai paslaptingi...

Oksimoronas. Sakoma, tai teatro avangardas. Bet ar ne avangardas gyvenimui?

Kai arbatą geriam nebe jaukiai tylėdami, o veidmainiškai smagūs. Kai vietoj "labai myliu" sakom "žiauriai myliu". Kai gyvenimo teritorija nebeturi kampų ir tampa apvaliu trikampiu. Kai sakom nebe "kūrybingas humanitaras", o "logiškai mąstantis humanitaras". Kai erdvės sąvoka tampa įrėminta, o visi sparnuočiai tampa nebe skraidantys..

Koks kvailas išradingumas bandyti pagauti kitų mintis.…

Vandenyno skalaujami trys vasaros mėnesiai lekia kaip bičių spiečius, užuodęs žiedų kvapą. Ir Tu taip. Leki. Uostai. Keiksnoji, liūdi, šypsais į vieną skruosto duobutę, verki į kitą. Matai viena akimi, po to kita, dar kiek vėliau nei viena. Nes tada jau nebereikia matyti - pradedi jausti.Jausti momentų, akimirkų, potyrių, žmogakaitos, laiko, žvaigždynų, gravitacijos metamorfozes. Tikslu pastebėti, kad dangūs čia atrodo kitaip. Dangūs, kai matai didžiuosius žvaigždynus, didžiuosius Grįžulo ratus, išmaniaisiais, iš sunkiai uždirbtų pinigų pirktais technologiniais įrenginiais, stebi zodiako ženklų išsidėstymą toje beerdvinėje erdvėje, ausin skambant mistiškai raminančiai nakties muzikai. Stebi miškų kasdieniai kintančias spalvas. Voverių, burundukų, kojotų krebždesius nakties…

„Suturėti žmones dar kiek ilgiau ir iškvėpti visą vasaros sulaikytą kvapą GYVENTI. Išjausti viską iki pat nutirpusių kojų pirštų galiukų. Išjausti iki širdy užkaltų erdvių spalvoms, ilgesiui ir džiaugsmui”.

Pasaulis už septynių valandų, pasirodo, beesąs lyg maišas, prikimštas įvairiarūšių paukščių plunksnų. Išpurenta šiųjų plunksnų pagalvė. Padedi galvą ir per naktį susapnuoji savo gyvenimo sapnus: svajones, pamąstymus, potyrius, baimes, nerimus, šypsenas, žvilgsnius, šilumas, suskaičiuoji širdies dūžius, džiaugsmo ir liūdesio ašaromis palaistai smėlio smiltis ir besisukdama aplink save išpūti jas kartu į vandenyną, kurio srovė išplukdo jį pasaulio upių, upelių, upeliūkščių vedomis. Kai visa tai atiduodi. Kai daugiau nebematai nieko ir nesupranti,…

- - Jūs ir vėl rūkot?! – pasigirsta balsas, atsklindantis iš po kriaušmedžių lajomis uždengtos palėpės, kuriai nukėlus stogą nematyti nieko, kas primintų romantiškas akimirkas, kai gulėdamas ir suvienodinęs alsavimą skaičiuoji giedroje esančias žvaigždes ir jų kryčius. Užuot vydamasis jas, tegali vytis miglotą rūką, atmušantį Tave į pilkas Dievo paklodes, džiūvančias ties sidabriniu dangaus kraštu.

- - Čia prie arbatos! – atsako tolumoje tūnąs, dulkėmis nuklotas darbininkas, gošliai traukdamas dūmąį save. Šalia, ant sukrypusio stalo, garuoja dar ką tik lysvėje žydėjusių mėtų arbata, kurios gurkšniai taip ir liks puodelyje, nepagardinti tabako prieskoniais.

Mano arbata - ne mėtų…

Rytinė saulė į vyzdžius ir snieguoti atspindžiai sudrėkina blakstienas. Lūpų kampučiai lyg ištįsta, atverdami arbata užlietus dantis ir pamatę vaizdus už blizgančio lango stiklo. Sujuda skruzdėlytės viduje sielos, o šioji, aplipusi sausainių trupiniais, pučia sau į ūsą. Išpurentomis pirštų pagalvėlėmis pamasažuoju sąžinę, o sielą nubudinu tik paguldydama į sniego apklotus.…

Apsukus Šiaurės pašvaistę tris kartus, supratau, kad Mėnulis ne baltas, o pilkšvai melsvas. Susukta medžių šakų ir žvaigždžių spiralė byloja, jog žiema dar ne pakeliui. O gaila.

Aplink, vis dar besiklausydama kalėdinių akustinėjimų, matau besiburiuojančius žmones. Meno žmones. Aliejiniais dažais išmargintais pirštais, apsikamšiusius skudurėliais, teptukais, drobėmis, molbertais, veidais, kurie persisunkę…

Nubudinti ryto ankstyvo, susikrovę milijoną daiktų, patraukėme kraštan, kuriame dar nei vienas iš mūsų nėra buvęs. Vis svarstėm, kaip pavadinti šitą kelionę, kokį atspalvį jai suteikti. Juk ši šalis – jau už ES ribų. Pirmiausia, popierėlių krūvos prie sienos ir žodžiai, išrašyti kirilica. Laužyta rusų kalba..…