Ilgai masčiau ir nuspręndžiau, jog noriu ir aš pabauginti pointiečius savo dienoraščiais :D istorijų nekursiu, melodramų nerašysiu, dienos įvykių nepasakosiu. Nes ir be manęs pilna tokių, kurie visa tai parašo :) 

Tai vat, šį kartą norėčiau įrašą skirti savo brangiausiai draugei :)

Buvo gal 1992 vasara. Tu turėjai raudoną beretę, kuri tau taip tiko..O aš buvau apsiavus violetinius guminius batus, kurių tu taip norėjai.. Buvom mažos, supratom tik tiek kiek norėjom ir kiek mums tuo metu reikėjo. Tą dieną prisiminsiu dar labai ilgai, turbūt, kol numirsiu. Ta diena buvo viena iš brangiausių dienų mano gyvenime, nes sutikau Tave. Pirmą kartą, baloje :) kaip vaikiška ir žavu. 

Jei ne Tu, aš turbūt nebūčiau turėjus tokios vaikystės kokią turėjau. O gi nuostabią, bet su trupinėliu liūdėsio :) bet čia ne filmas, o realus gyvenimas, kur viskas ne taip kaip nori, o taip kaip įšeina.

Kaip šiandien dar pamenu mūsų pokalbius, jie buvo tokie nekalti ir vaikiški, mums tada terūpėjo kieno barbė gražesnė, ir  kurios barbę ves kenas. Mergaitės :)

O kaip būdavo linksma po šilto lietaus.. Kai brisdavom per balas basom kojom ir jose šokdavom kol sušlapdavom  iki ausų galiukų. Bet mums tada buvo nesvarbu, nes buvom kartu ir mums buvo linksma..

Būdavom kartu nuo ryto iki vakaro, valgydavom kartu, nes taip mums buvo smagiau :) miegodavom kartu, nes negalėdavom išsiskirti net nakčiai :)                Ėjom kartu į mokyklą, kartu dalinomes vienu suolu, viena spintele- O ji buvo su gaideliu ir mus be galo patiko :)

Prisimenu, kaip mes per dieną susipykdavom po kelis kartus, bet ir vėl tuoj susitaikydavom, nes kitaip negalėjom, nes buvo taip tuščia ir nejauku atskirai. Nemokėjom ilgai pykti, nes suprasdavom turbūt, kad draugams galima viską atleisti. Jei jie tikri. Tokie kaip Tu ar Aš.

Mes augom, perėjom į kitą mokyklą, mūsų gyvenime atsirado naujų žmonių, laikui bėgant draugų.. Mes tolom, rečiau matėtes, dažniau pykomės..  man buvo labai skaudu, mačiau, Tau irgi. Skaudinom vieną kitą net pačios to nenorėdamos. 

Keitėsi mūsų  pomėgiai, temos ir charakteriai. Darėsi vis sunkiau suprasti vieną kitą, nes buvom merginos ir norėjom būti viena už kitą geresnė. Kvaila.

Bet dabar mes jau pilnametės. Vis dar kartu einam į tą pačią mokyklą, dalinames viena spintele, gaila, ji jau ne tokia kokią turėjom vaikystėje..

Vis mažiau laiko skiriam pabūti drauge, bet džiaugiamės kai gaunam tokią progą. O kaip būna linksma vėl susitikus lyg sugrįžti į vaikystę ir pasidžiaugti prisiminimais, bei viena kitos jaukia draugyja :)

Greit turėsim išsiskirti, išvyksim kas sau. Mus visą gyvenimą skyrė tik devyni laipteliai.. O dabar skirs keli šimtai kilometrų. Liūdna,. bet aš tikra, mūsų draugystė nenutruks, nes ji Tikra ir nesuvaidinta. 

Mes draugės jau beveik 17 metų :) ir dar daugiau būsim ir daug ko kartu patirsim! pažadu!

 

Нравится 5