Дневник пользователя Izaa
Aš visuomet kažko bijau.Gyvenu su baime.Kartais tie dalykai,kurių bijau,būna smulkmenos ir daug kas manęs nesupranta.Sako:ko čia bijoti?Niekada negalėsiu atsakyti į šį klausimą,nes baimės,kaip ir daugelio kitų jausmų tiesiog neįmanoma nusakyti.Ačiū Dievui dar turiu kelis draugus ir mamą,kurie dažnai mane palaiko,pataria man.Jie sako,jog ne kartą jausies vienišas,manysi,kad likai vienas ,iekas tavęs nesupranta,bet tu turi eiti toliau ir nepasiduoti.
Mano mama visada man sako:"Aš tikiu likimu".Galbūt toks mano likimas:visą gyvenimą kažko bijoti ir kartais net nesuprasti ko bijai?
Sunku taip gyventi,o ypač bendrauti su žmonėmis.Aš net gi to bijau.Bijau,kad nepatiksiu,kad kažką pasakysiu ne taip,kad žmogus su kuriuo bendrauju pamanys,jog aš kvaila ir visiškai nemokanti bendrauti asmenybė.Bijau būti įskaudinta.
Aš nežinau ką man daryti.Tai kaip pagalbos šauksmas,į kurį NIEKAS,NIEKADA neatsilieps.Baimės stipresnės už mane.
Na va ir 4 dalis;}
Atsikėliau labai anksti ir į galvą šovė puiki mintis:eisiu pabėgioti!Na taip,svorio jau nebesistengiau numesti,bet kadangi užmigti nebegalėjau,o nuotaika buvo gera,todėl ir sumaniau prasiblaškyti bėgiodama.Apsirengiau savo mėgstamą sportinę aprangą ir išėjau.
Bėgiojau po parką,palei upelį,visur kur buvo gražu pažiūrėti.Tai man padėjo nuvyti mintis apie Adomą.Dabar turėjau naują mįslę.Labai dažnai galvodavau:kodėl vaikinams labiau oatinka lieknos merginos?Juk jie nežino kokia ji iš tiesų yra!Kartais apkūnesnės merginos vidus,būna daug gražesnis nei lieknos.Na bet vaikinai ir lieka vaikinais.Jiems svarbesnė išorė.Svarbu,kad mergina būtų liekna,pasidažiusi,išsipusčiusi lyg barbė...Fe!O man tokios nepatinka.Bet vaikinų akimis,tai jėgiška.Ir manau,kad retai,kuriam svarbesnis merginos vidus.Jei mergina protinga,bet negraži,jiems negerai.Jei graži,bet kvaila,taip pat negerai.O jei ir graži,ir protinga,tai kaip tik ko visi ieško.Bet retai kuris randa.Tokių merginų reikia su žiburiu paieškoti.
Na,o tarkim,jei aš numesčiau kelis kilogramus,būčiau tikrai gražesnė.Šiaip aš neesu baisi,tik,kad apkūni ir tiek.
Tie kas myli neverčia
Tie kas myli nereikalauja
Tie kas myli neišnaudoja
Tie kas myli aukojasi
Tie kas myli sąlygų nestato
Tie kas myli nežemina
Tie kas myli į veidą nespjauna.
Губы окаянные,
Думы потаённые,
Ой, бестолковая любовь,
Головка забубённая.
Всё вы, губы, помните,
Всё вы, думы, знаете.
Ой, до чего ж вы моё сердце
Этим огорчаете.
Позову я голубя,
Позову я сизого,
Ой, пошлю дролечке письмо,
И мы начнём всё сызнова.
Mm...labai daug gerų prisiminimų man sukelia šita daina(sun);*
Vos tik Adomas išėjo iš kambario,nepajutau kaip užmigau.Miegojau puikiai.Seniai taip gerai miegojau.Dažniausiai atsibusdavau naktimis ir nebegalėdavau užmogti,bet šįkart taip nebuvo.
Nuėjau į virtuvę,kur tikėjausi surasti mamą,bet ten jos nebuvo.Radau raštelį:
Mieloji,Brigita,
išvykau aplankyti tavo senelės,norėjau
prasiblaškyti.Palie
nors,kad nesėdėtum visą dieną namuose.
Aišku,pas senelę.Mama,juk mėgsta gamtą,o ten ji tobula:skaidrus upelis,miškas ir net krioklys.Mmm...ir aš norėčiau pasigėrėti gamta.Svajojau,svajojau,bet mano svajones nutraukė durų skambutis:
-Labas,Brige-tai buvo Hela.Tai kaip laikaisi?
-Nekaip-nuliūdau prisiminus vakar dieną.
-Kas atsitiko?-nustebo Hela.
-Ai...-nebuvo noro pasakoti.-Geriau eime kur nors,galbūt vėliau papasakosiu-tariau.
-Sutinku.Puiki mintis-apsidžiaugė draugė.
Apsirengiau,pasiėmiau mamos paliktus pinigus ir išėjome:
-Tai kur eime?-paklausė Hela.
-Turbūt kaip visada-ištariau.
Hela tik linktelėjo ir mes nuskubėjome ledainės link.
Ledainė nebuvo toli,bet per skubėjimą uždusome ir sustojome pailsėti:
Na va parašiau kažkaip tai ir antrą dalį.Nemanau,kad daug kas skaitys,bet jei kas susidomės perskaitykit.Ačiū;}
Ruošiausi svečių priėmimui,kai išgirdau barbenimą į duris:
-Užeikit-surėkiau.
Į kambarį įėjo vaikinas.Pirmą kartą jį mačiau ir jis iškart man paliko didžiulį įspūdį.Vaikinas buvo juodaplaukis,gilių,mėlynų akių,kurios mane begalo sužavėjo,o jo veido bruožai buvo tiesiog idealūs.Tik svajonėse tokį galėjai įsivaizduoti,bet štai dabar,čia,mano kambaryje,tiesiai prieš mane stovi tas tobulas ir visų norimas vaikinas:
-Sveika-jis ištiesė man ranką.
-Aa...hmm...-mekenau.
-Kas yra?Gal tau negera?-vaikinas rimtai susirūpino ir pasiūlė man atsisėsti,kad nenualpčiau.-Beje,aš Adomas.
-Koks gražus vardas-atsitokėjau,nes nenorėjau,jog vaikinas pagalvotų,kad aš nevisprotė.
-O tavasis koks?-žvaliai pasiteiravo.
-Brigita,tačiau draugai mane vadina Brige-nusišypsojau kvaila savo šypsena.
-Dieviškas vardas.
Aš įstengiau tik kažką susmurmėti sau panosėje.
-Gal eime į svetainę?Atvažiavo ir tavo pusseserė-pasakė Adomas.
-Tikrai?Aš penkis metus jos nemačiau!
Džiaugsmingai nulėkiau į svetainę,bet radau visiškai ne tai ko tikėjausi
Kažką rašyti pabandysiu ir aš,nors nemanau,kad tai truks ilgai,nes aš nesukurta tokiems dalykams;D Na bet pabandyti verta;}
-Ei palauk!-šaukiau iš visų jėgų,nors jų jau nebebuvo daug.
-Brige,jei tikrai nori numesti svorio,turi pasistengti-priekaištavo Hela.
-Aš tiesiog nebėgu taip greit kaip tu ir nesuspėju tavęs pasivyti-supykau.
-Na,aš galiu lėčiau-užjaučiamai pratarė draugė.
Ji visada suprasdavo mane.Veveltui mes geriausios draugės.Ir nuo pat mažų dienų!Hela man visada padeda,todėl aš ją labai myliu.
-Ne.Geriau eime namo,nebeturiu noro toliau bėgioti-išlemenau.
-Kaip nori-eilinį kartą mane suprato Hela.
O beje,ar žinot kodėl aš vadinama "lieknąja" Brigita?Taip mane praminė draugai.Jei pamatytumėt mane,turbūt pritartumėt jiems.Aš laaabai stora.Žiauriai stora!Manau dėl šios problemos aš ir neturiu vaikino.Na,bet bent jau turiu draugų,nors ir nedaug,kuriems aš patinku tokia,kokia esu.Man tai svarbiausia;)
-Pagaliau-uždususi ištariau.
-Pavargai?Juk visai netoli ėjome-linksmai tarė Hela.
-Ko tu tokia linksma?Kartais aš tavęs nesuprantu.
-Ech...Tiesiog tokie pasivaikščiojimai man teikia džiaugsmo-stryksėjo draugė.
Dėkui tiems keliems žmonėms,kurie skaito;D*
-Labas,mami-žvaliai tariau.
-Ooo,sveika-tarė mama.-Matau esi geros nuotaikos.
-O taip.Labai-šypsojausi iki ausų.
-Tai puiku.Tuomet eisime apsipirkti.
-Mam,eik viena.Aš geriau su draugais į kiną nueisiu-papriekaištavau.
-Brigita,mes ir taip retai būname drauge.Prašau skirk šią dieną man ir sau-prašė mama.
-Na gerai,eime-sutikau,nes mama sakė tiesą.Mes labai retai būdavom drauge.
Galėjome ir važiuoti,bet tokiu puikiu oru tai būtų kvaila,todėl nusprendėme pakvėpuoti grynu oru ir pasigėrėti gamtos teikiamu grožiu.
Apėjome kone šimtą parduotuvių ir nė kiek nepavargome.Pasidarėme sau puikų"shopingą":
-Žinai,dar užeikime į šitą parduotuvę.Mačiau čia pasakišką suknelę.Ji kaip tik ko man reikia-prabilo mama.
-Mam,tu eik,o aš nueisiu nusipirkti ledų.Tau nupirkti?
-Ne,ačiū.
Gaila netoliese nebuvo mano "antrųjų namų".Na,bet užsukau į kavinukę ir nusipirkau karamelinių ledų.Mėgavausi jais ir galvojau apie Adomą.Jis jau užkariavo mano mintis.Jis man labai patinka.Tik žinau,kad tarp mūsų negali nieko būti,nes jis su Fausta,o be to su tokia kaip aš,Adomas tikrai nedraugautų.
Meilė visada paprasta,net jei ji yra sudėtingiausias dalykas pasaulyje.
Tu man, kaip Baltas popieriaus
lapas... Kai būname Drauge, paišome
TEN Džiaugsmo angelus,
kai atskirai- Ilgesio.
Tu man, kaip Spalvingiausia
Žemės vaivorykštė.
Žaismingiausias sapnas.
Mano- Sapnas;*