Tą naktį kitaip nei visada girdėjosi traukinys riedantis bėgiais. Garsiau nei visada, labiau nei įprastai sukeldamas minčių apie nostalgiją nešančią praeitį. Net keista, kad čia, puikiai girdėjosi svylantys bėgiai. Nes geležinkelis buvo tolokai, o tai tik kėlė daugybę klausimų į kuriuos nė neketinau ieškoti atsakymų. O aš norėjau išeiti kaip tik ten. Bet negalėjau. Mat kitame kambaryje miegojo panelė Dorotėja ir nenorėčiau, kad pastebėtų mane sėlinantį kur nors kur nereikia. Ji man nesakė apie sąsiuvinį iš baltos rankinės, tačiau aš mačiau. Žinojau kas tai per daiktas, jame jai liepta rašyti visus pastebėjimus apie mane. Toks jausmas tarsi iš tiesų būčiau pavojingas psichas.

Nors vis dar kūną spaudė skausmas, o galvą spaudė, niekaip nesiliovęs spoksojęs į lubas. Užmerkęs akis pajutau palengvėjimą, skausmas atslūgo. Tačiau pradėjau matyti kiekvieną prisiminimą, tarsi kino teatre vis sekančias juostas. Kaip užvaldytas negalėjau pajudėti, jos pilkai žydros akys žiūrėjo į mane, primindamos dar smulkesnius prisiminimus. Visus vakarus, visas naktis, visus kažkada paleistus ė dangų žodžius. Aš neištvėriau stebėti jos, mintis, kad tai tik eilinė vizija ar dūlantis prisiminimas kėlė šiurpą. Bet tai vis tiek buvo tik ji, tik ji, visada ji.

Vangiai žvilgtelėjęs į tamsą už lango, atsistojau ir išbėgau į kiemą. Duris stengiausi uždaryti tyliai, nes niekad nemėgau aiškinti savo veiksmus kitiems žmonėms, tuo labiau šiai prižiūrėtojai, kuri gali pabusti bet kurią sekundę, nuo bet kokio garso virpėjimo.
Išėjęs, tyliai sėlinau iš kiemo ir galų gale pasiekiau gatvę, šaligatviai ištuštėję nuo žmonių. Miestas buvo tylus, girdėjosi tik tolstančio traukinio garsai. Žmonės keliaujantys naktimis su savo bereikšmiais pažadais. O aš vienas valkiojausi gatvėmis, mėgindamas tamsoje surasti paskutinę Mišelės buvimo vietą. Rytas po jos mirties, buvo paskutinis laikas kai buvau ten. Vėliau visą košmarą išgyvenau savyje, nes daugiau neturėjau kuo pasitikėti. Man nereikėjo dirbtino supratimo, man reikėjo žmogaus, kurį iš kart pajusčiau, kad tai tas žmogus, iš tikrųjų galintis mane išklausyti. Bet turbūt tam jau buvo gerokai per vėlu.

- Tu neprivalai ieškoti manęs ten, aš su tavimi, - ir vėl iš girdau jos balsą, tik šį kartą galėjau atpažinti viziją, žinojau, kad tas balsas tūno tik mano galvoje, bet nemokėjau atsakyti.
- Paulai, viskas gerai, - iš jos balso pajutau, kad ji nusišypsojo.
- Ne, ne viskas gerai, - sušukau pajutęs ranką ant peties, nors atsisukęs išvydau tiesiog tuščią tamsią gatvę ir metų išvargintus medžius.

Bet tada Ji kažkaip išnyko, ar tai tikrai buvo vizija? Ir kodėl aš staiga pajutau, kad ji nebekalbės. Bent jau kurį laiką, tačiau girdėdamas jos balsą pajutau kažką nuostabaus, ką gali pajusti tik žmonės kurie vis dar tiki tais kuriais myli, kad ir kas būtų nutikę. Slysdamas nugara į sieną, pajutau šaltį, bet jos kūno karštis vis dar dar buvo su manimi. Susitvardyk, Paulai. Negali tiesiog išskysti. Turiu dingti, prižiūrėtoja jau gali būti pabudusi, ji neturi sužinoti, kad buvau išėjęs, nes mano istorija vis tiek nepatikės.

Tačiau grįžęs supratau, kad esu visiškas išskydėlis. Kalbuosi su savo mirusia mergina, ieškau jos kaip pamišęs, kaip tikras kvailys nemokantis paleisti, to kas jau seniai išėjęs. Kai kitame kambaryje gimsta nauja gyvybė. Pribėgau prie panelės Dorotėjos ir pamačiau skausmą, didžiulį skausmą, nė nežinojau ką aš darau, nors išgirdęs jos balsą pro sukąstus dantis, sudrebėjau.
- Prašau, paimk mano rankinę nuo stalelio ir paskambink Džimui, mano vyrui, labai prašau...

Bet vietoj to, aš priėjau prie jos ir instinktų veikiamas, sugebėjau jai padėti. Kai pamačiau mažą galvutę ir tas dideles akutes, suvokiau, jog padėjau ateiti šiai naujai gyvybei į pasaulį, dėją ne tokį pasakiška kaip norėtusi. Padaviau kūdikį prižiūrėtojai ir suvokiau, jog tai mergaitė. Šarlotė, ji čia, su manimi ir savo mama. Tada galiausiai visiškai atsibudęs, paskambinau jos vyrui, kad šis kuo greičiau atlėktų su greitają.

Maždaug po penkių minučių jis įpuolė į kambarį, pirmiausiai pabučiavo savo sužadėtinę, tada paėmė į rankas Šarlotę ir jai nusišypsojo taip, lyg ji būtų koks nors angelas nusileidęs iš dangaus, atėjęs paskleisti geros žinios jam ir panelei Dorotėjai. Tada jis priėjo prie manęs ir paspaudė ranką, sumišau, bet jis tiek ir tepasakė:
- Mano sužadėtinė žinojo, kad tu nuostabus žmogus, o jeigu tai sako ji, aš tikiu. Liksime dėkingi tau ilgą laiką, Paulai, - ir nusišypsojo.

Vieną sekundę pasijutau lyg stovėčiau prieš savo tikrą tėtį, jie abu su tuo kudikėliu rankoje atrodė kaip tikrai nuoširdi šeima. Patys laimingiausi žmonės stovėjo mano kambaryje, kol aš mąsčiau kiek daug aš netekau, o Mišelė buvo viskas ką kada nors galėjau turėti geriausio.

Нравится 2