Savaitė prabėgo velniškai greitai. Kaip ir bėga ši diena – penktadienis. Net nenumaniau, kad paskutinis susitikimas su tavimi ateis taip greitai. Ir dabar likus vos kelioms valandoms aš mintyse dėlioju žodžius, ką tau reikės pasakyti, o juk atrodo turėjau visą savaitę tai apmastyti...

Kaupiu drąsą, kad susitikus su tavimi būčiau stipri, kad galėčiau paskutinį kartą pažiūrėti tau į akis. Į tas akis, kurios man ilgą laiką buvo – viskas.
Tik dabar supratau kaip tai sunku. Kaip sunku Tave paleisti. Puikiai pamenu paskutinį mūsų pokalbį:

- Nereikia pyktis, reikia tiesiog viską išsiaiškinti.
- Taip, tu teisus.
- Tai va, atvažiuosiu penktadienį, pakalbėsim. Tiesiog viską aptarsim ir liksim draugai.
- Gerai, lauksiu.
Atrodė apie tai kalbėti buvo taip paprasta, taip lengva, o dabar kai tai atėjo aš suprantu, kad bus velniškai sunku tave paleisti. Paleisti visam laikui.

Manyje dabar sumaištis, jaučiu kaip kūnas dreba, jaučiu kaip širdis plyšta iš skausmo. Man labai skauda nuo tos minties, kad viskas jau tuoj pasibaigs, o svarbiausia, kad aš negaliu nieko pakeisti, nes padaryta per daug klaidų. Mes jau negalime būti kartu. Mums jau nebeeina būti kartu! Kaip reikėsištverti nebuvimą šalia tavęs?
Kaip reikės susitaikyti su ta mintimi, kad jau nebus mūsų? Bus tik aš ir tu.
Kaip aš ištversiu be tavęs, uždusiu, nes tu buvai mano oras!

Aš negaliu tau pasakyti kaip man sunku, negaliu to padaryti...
Tad jau po kelių valandų aš turėsiu būti puiki aktorė, mokanti puikiai vaidinti ir už tai aš nekenčiu savęs.

.... Kartais tik tokiomis akimirkomis supranti kaip myli žmogų ir kaip velniškai vėlu taisyti padarytas klaidas...

Ir žinot kas bus sunkiausia? Ne jo buvimas šalia, ne tai, kad jį matysiu, o tai jog išlipusi iš mašinos aš tarsiu nebe iki kaip visada tardavau su šypsena veide, o su ašaromis akyse turėsiu ištarti: SUDIE...

Нравится 10