Ir kalės turi širdį #8

26.03.2011

29, Lazdijų rajonas, Литва

Nauja dalis;]
Jūsų Karolytė;**

Iškviečiau taxą ir nuėjau pažiūrėti kaip Arvydas. Jis miegojo kaip angeliukas, išgirdau skambantį telefoną, greitai uždariau duris ir nulėkiau jo pasiimti. Ekrane švietė nežinomas numeris.
- Klausau.
- Su Laimio panele kalbu?
- Buvusia panele.
- Kaip bebūtų jis gatvėje rastas, nereaguoja, nežinom ką daryt. Jis vis minėjo jūsų vardą. Tad radom mobilųjį jo ir paskambinom jums. – Nežinau, kas mane apsėdo, pasiėmusi adresą, išlėkiau pro duris, jis buvo netoli Arvydo namų. Kai pribėgau jis gulėjo, matėsi, kad jis girtas. Greitai paskambinau Gerdai, kad atvažiuotų man padėti. Po kelių minučių ji su draugais jau buvo čia.
- Kas jam?! – Paklausė Gerda.
- Girtas jis. – Tariau.
- Ne jis negirtas, pažvelk į jo akis. – Tarė Gerdos vaikinas Marius . – Žvelgiau į jį, į jo akis, jos buvo keistos, jis vis šypsojosi, juokėsi, kažką kalbėjo...
- Jis...Jiss..
- Jis apsvaigęs nuo narkotikų. – Tarė Gerda. Suklupau prie jo negalėjau patikėti.
- Pažvelk, - Tarė Marius. Iš Laimio kuprinės jis ištraukė švirkštus, ir tabletes.Akyse kaupėsi ašaros, vienintelis žodis kuris strigo gerklėje buvo: kodėl?
- Kur mums jį dėti tokį? – Nusivaliau ašaras, atsistojau. – Pas mane. – Tariau.
- Kriste! Tu gal išprotėjai. – tarė Gerda.
- Ne. Vežkit pas mane. – Pakartojau. – Mano tėvų nėra namie. O Laimis beveik miega. – Kol važiavome visą kelią tylėjau. Mintyse vis klausiau savęs kodėl.
- Tik nekaltink savęs. - Patyliukaispasakė Gerda.
- Bet kodėl? Na žinoma dabar man aišku, kai tada sutikau juos, jie buvo su kolos buteliukais, tokie linksmi, kažkokie kitokie. Kaip aš nesupratau. O kai pas mane atėjo Laimio pana ji turbūt ir norėjo pasakyti, kad Laimis vartoja, o aš nuolat jį ignoravau, nepaklausiau tos merginos.
- Nusiramink, jis tokį kelią pasirinko. Jis taip nori. – Netrukus jau buvome prie mano namų, Marius su draugu nuvedė Laimį į butą ir paguldė į lovą.
- Gal pasilikt su tavimi?
- Ne. – Nuvažiuokit iki Austėjos ir pasakykit, kad blogai pasijutau, ją prižiūrėkit ir Arvydą. Nesakykit kaip čia viskas iš tiesų. Nenoriu, kad jie susinervintų. Bėdų jiems ir taip pakankamai.

- Gerai.
Kai visi išėjo. Ilgai mąsčiau ką daryti su Laimiu. Protingiausia būtų pasakyti jo tėvams, bet jo mamai negerai su širdimi. Dar labiau pablogės. Pasidariau kavos, tris valandas laukiau kol Laimis pabus ir pagaliau jis pabudo.
- Tu... – Tyliai ištarė vaikinas, o aš sėdėjau ant lovos, šalia jo ir žiūrėjau į jį. Jaučiau jam gailestį, tik tiek. Daugiau nieko.
- Tikriausiai kyla klausimas kaip čia atsiradai?
- Aha. Nieko nepamenu.
- Tai žinoma kaip tu prisiminsi, jeigu tave mano draugai atvežė, apsvaigusį nuo narkotikų. Kaip prisiminsi?! – Pakėliau toną. Susinervinau dar labiau. – Ar seniai? Atsakyk.
- Gal tris mėnesius.
- Kokio velnio įnikai į šitą šlamštą? Ar žinai kokios pasėkmės nuo to?! Jau dabar tave rado gatvėje, o kas toliau? Ar tu mąstai? Tavo mamai blogai su širdimi. Tu ką ją į kapus nori nuvaryt? Tau ką negi niekas nebesvarbu?! Kokio velnio dar prašei manęs pas tave sugrįžti? Kad pamatyčiau, kas iš tavęs liko, kad kristum mano akyse! Tam?
- Leisk paaiškinti. Tu nieko nesupranti.
- Tai aiškink! Iš kur tu juos gauni?
- Draugai.
- Tai mažiau reikia su tais draugais bendraut.
- Aš juk nepriklausomas, pripranta tik silpnavaliai.
- Tai va tu vienas iš tų silpnavalių.
- Tikrai ne.
- Koks tu aklas ir durnas. Gatvėj tave rado. Įdomu kas tau būtų nutikę jeigu ne aš. Pažiūrėk iki ko nusiritai, kritai mano akyse.– Su šiais žodžiais jis atsistojo. Pažvelgė man į akis ir tarė:
- O jeigu aš mesiu, ar būsi su manimi?
- Čia jau šantažas.
- Aš labai rimtai.
- Pirmiau mesk tą šlamštą, mesk tuos draugus. Susiimk. Tada aš pagalvosiu.
- Gerai. Ačiū už viską.
- Aha.
- Iki. – Padėkojąs jis išėjo, o aš žinoma nuskubėjau pas Arvydą. Dar niekada nebuvau tokioje keblioje situacijoje. Kol važiavau autobusu iki Arvydo namų vis galvojau apie Laimį. Pykau ir tuo pačiu buvo gaila. Siaubingas jausmas. Autobusas sustojo mano stotelėje, nusišluosčiau ašaras ir išlipau. Nuėjau link Arvydo namų. Paskambinau į duris. Jas atidarė Austėja.
- Tu man mergyt turėsi daug ką paaiškinti. – Supykusi tarė ji.
- Leisk įeiti ir paaiškinsiu.
- Ai tiesa. Užeik.
- Arvydas dar miega?
- Ne televizorių žiūri.
- Bliamba, maniau visą naktį miegos.
- Neseniai pabudo, duše buvo. Nekalba beveik. Gal tu pirmiau nueik pas jį, tada man viską papasakosi. Nors daug žinau.
- Iš kur?
- Nugirdau Gerdos pokalbį su Mariumi.Tik nesuprantu kodėl liepei man nieko nesakyti.
- Pasimetus buvau.
- Tai aš tikiu, kur čia nepasimesi. Na eik pas Arvydą.
Patyliukais pravėriau duris. Arvydas gulėjo, žiūrėjo į televizoriaus pusę. Durys sugirgždėjo. Jo žvilgsnis susitiko su manuoju.
- Labas. – Nusišypsojau. – Kaip tu?
- Sveika. – Galvą skauda. Mažai ką pamenu. Atsiprašau, kad taip viskas gavosi. - Priėjau ir atsisėdau ant lovos. Tylėjau nieko nesakiau.
- Tu man turėsi daug ką paaiškinti.
- Gerai. Tik nepyk.
- Austėja! – Sušukau.
- Ką? – Pasigirdo jos balsas iš gretimo kambario.
- Atnešk žurnalą, kuris guli virtuvėj ant stalo. – Netrukus žurnalas jau buvo pas mane rankose. Susiradau tą pačią nuotrauką.
- Tu nieko prieš jeigu ją suplėšysiu.
- Kur ją radai?
- Šitam žurnale, nesivargink aiškinti žinau kas čia tokia.
- Plėšyk. Tik tuomet dar išsiimk iš spintos trys ten yra, ir ištrink viską iš kompiuterio, tuo pačiu ir jos gimtadienį paskutinį. – jis atsistojo ir išėjo. Matėsi, kad susinervino. O aš sustingau nuo jo pasakytų žodžių...
- Kur jis išėjo? – Paklausė Austėja.
- Nežinau.
- Žiauriai čia šiek tiek.
- Tu jam sakei, apie Laimį?
- Ne. Jei norėsi tai pati ir pasakysi.
- Aha. Kai tik nurims jis.
Nuėjau su Austėja į virtuvę, pasidarėm arbatos ir karštų sumuštinių. Praėjo lygiai valanda kaip Arvydas išėjo ir negrįžo. Pradėjau nerimauti. Paskambinau jam. Nekėlė. Netrukus kažkas atidarė duris, tai buvo jis.
- Kristina, mums reikia pasikalbėti.
- Gerai. – Nusekiau paskui jį į kambarį. Jis pažiūrėjo į mane, tylėjo, Nusišypsojo.
- Atsiprašau labai, nežinau kas man šiandien atsitiko. Negalima man gerti kaip matai. – Jis priartėjo ir apkabino mane. Stipriai, stipriai. Tylėjome. Neįtikėtina, bet norėjau, kad tas apkabinimas truktų amžinai. Keistai jaučiausi. Turbūt tokia rami ir saugi jaučiausi jau labai seniai. – Žinai, - Tariau. Šiandien Laimį rado gatvėje nekokiam stovį. Iš pradžių pamaniau, kad jis girtas, bet vėliau paaiškėjo, kad jis apsvaigęs nuo narkotikų. Nežinojau kur jį tokį dėti, tad draugai parvežė jį pas mane. Tai dar ne viskas. Jis pasakė mes tik tada jeigu aš būsiu su juo.
- Jis tave šantažuoja. – Ramiu balsu tarė Arvydas.
- Žinau.
- Tai ką darysi?
- Nieko. Tegul būna kaip yra.
- Myli tu jį?
- O tu ar mylėtum jei būtum mano vietoje?
- Tikriausiai ne.
- Tai va.

Rytas. 10:15

Pabudau nuo kavos kvapo.
Pramerkusi akis pamačiau besišypsančią Austėją. Šalia manęs gulėjo Arvydas.
- Nesiteisinkit tik. – Ir jos juokas.
- Durne tu, mes tiesiog vakar užmigom bekalbėdami.
- Taip, taip.
- Ji tiesą sako, -dar nepramerkęs akių tarė Arvydas. ...