Ir kalės turi širdį #7

27.02.2011

29, Lazdijų rajonas, Литва

Sveikos mielosios;]
Dar kartą atsiprašau, kad taip ilgai teko laukti naujos dalies.
Labai minčių nėra. Manau šį dalis nekokia;[
Laukiu jūsų kritikos. |
Jūsų Karolytė;*

- O taip mes trys ir labai gražios. – Tai pasakius nuskambėjo durų skambutis. Mama nuėjo jų atidaryti. Netrukus prieš mane stovėjo mergina, niekaip negalėjau prisiminti kur ją mačiau.
- Sveika. Turbūt nelabai mane pameni?
- Sveika, na taip.
- Gal galim trumpam pasikalbėti? - Linktelėjau galva ir nusivedžiau ją į kitą kambarį.
- Pameni tu ėjai viena ir sutikai Laimį, jis tau mane pristatė kaip jo panelę?
- Na taip ir ką? -Žiūrėjau į ją ir mėginau atspėti ko ji nori, ką pasakys.
- Jam blogai, jam labai blogai, - su ašaromis akyse mergina tarė man šiuos žodžius.
- Jai jam būtų blogai tai nebūtų tada tokios nuotaikos geros buvęs.
- Tu daug ko nežinai.
- Man neįdomu. Man dzin, supranti?
- Bet. ..
- Eik iš čia ir negadinkit jūs man gyvenimo. Pertraukiau ją ir palydėjau iki durų.
- Ko ji norėjo? - Paklausė merginos.
- Tiesą pasakius ir pati nesupratau. Tiksliau nesigilinau aš.– Po kelių minučių jau važiavome su Arvydu. Visą kelią pratylėjau. Nežinau kodėl neišklausiau tos merginos, negi tikrai man Laimis neberūpi jau. Neįtikėtina pati savimi abejojau.
- Kristina! – Net sudrebėjau.
- Aš nežinau kas tau yra, bet jei ką mes jau atvažiavom. – Pasakė Gerda.
- Aha.– Išlipau.
- Kas tau yra? – Paklausė Arvydas.
- Užsisvajojau. – Nusišypsojau ir pagalvojau, kad pirmą kartą Arvydui pamelavau. Kai įėjome buvo daug žmonių, grojo tranki muzika. Arvydas mane supažindino su daugybe savo draugelių. Merginos nulėkė maudytis su jomis ir aš. Šalia sodybos buvo ežeras, vanduo buvo iš tiesų nuostabus.Būčiau galėjusi dar ilgai plaukioti jei ne Gerda.
- Kristina!
- Kas yra? Ko šauki?
- Arvydas. Jis padaugino. Sėdo už vairo girrtas ir kažkur nuvažiavo. – Gerdos balse jautėsi baimė.Išbėgau iš vandens. Pasiėmiau ant kranto buvusią suknutę ją užsivilkau ir nulėkiau link Austėjos.
- Mergyt, ar tau viskas gerai? – Mergina drebanti žvelgė į mane. Ji nekalbėjo. Tik verkė. – Austėja ar žinai kur tavo brolis? – Paklausė vienas Arvio draugas. Ji ir vėl nieko neatsakė.
- Jei šokas. Nieko iš jos neišpeši. Ji labai vertina savo brolį, kai tą kartą mirė jo mergina. Jis pažadėjo, kad negyvens. Turbūt dabar panoro ištesėti savo pažadą. – Kalbėjo Arvydo draugas.
- Tu gėręs?
- Po velnių, o panašus į gėrusį?
- Puiku, vežk mane kur pasakysiu. – Įsėdau į mašiną. Puikiai žinojau kur važiuojam. – Žinai, kur Arvio pana užsimušė?
- Taip, o ką?
- Vežk mane ten.
- Bet... – Nieko neklausinėk tik vežk greičiau! – Važiavome apie dešimt minučių. Kai atvykome į tą vietą radom ten Arvio mašiną, bet jo nemačiau. Šiek tiek paėjome, pamačiau jį stovintį šalia medžio. Jis buvo girtas, suvokiau, kad manęs jis neatpažįsta.
- Arvydai! Po velnių. Tu ką nori po žeme gulėti? Ar nori? Jiems nepasisekė tą kartą nekartok tos pačios istorijos.
- Aš kaltas dėl to kaip tu nesupranti. Ten turėjau būti aš. Tą kartą turėjau aš sėsti už vairo. Ne ji ne manoji princesė. Mes tiek suplanavę buvom, tiek planų turėjom. – Kol Arvydas verkė mane apsikabinęs jo draugas skambino kitiems, pasakė kur mes.
- Aš negaliu paimti tavo skausmo. Negaliu įlysti tau į širdį, bet galiu pasakyti, kad tu dėl to nekaltas. Likimas taip norėjo. Nebekaltink savęs, juk šitiek laiko praėjo. Nebegyvenk skausmu. Juolab tu girtas. – Po dvidešimties minučių važiavome link jo namų. Draugai padėjo jį parvesti iki kambario. Padėkojau jiems ir nuėjau link virtuvės pasidaryti kavos.
- Kaip jis? – Atėjusi paklausė Gerda.
- Užmigo vargšelis, o kaip Austėja?
- Miega. Buvom jai gydytoją iškvietę. Raminančių prirašė. Ją Arvydo išsišokimai veikia neigiamai.
- Na tai kur gi neveiks. Jis šiandien numirt norėjo. Stebiuosi kaip jis iš viso iki ten nuvairavo tokiam stovį.
- Liksi čia?
-Taip pernakvosiu. Nepaliksiu jų vienų. Kiek žinau jų tėvai išvykę.
- Tada gerai. Vėliau aš dar užeisiu. Dabar skubu namo.
- Gerai iki.
- Iki. – Kai Gerda išėjo pasidariau kavos, radau žurnalą apie automobilius, pasiėmiau jį. „Arvio silpnybė“ pagalvojau. Ant žemės nukrito kažkokia nuotrauka iš žurnalo, pakėliau ją nuo žemės, tai buvo merginos nuotrauka. Ji buvo ne matyta tamsiaplaukė, gan graži mergina. Bet kokio velnio ji šiame žurnale. Ant kitos pusės buvo užrašyti žodžiai: Tau atminti. Turbūt tai Arvydo merginos nuotrauka.... Staiga suskambo durų skambutis, nuėjau jų atidaryti.
- Sveika, mašiną parvarėm Arvydo. – Tai buvo Matas, Arvydo draugas. Tas pats vaikinas, kuris nuvežė mane į tą vietą kur žuvo Arvydo mergina.
- Laba, užeik. Gal kavos?
- Na būtų visai nieko. Kaip Arvydas?
- Miega jis.
- Senai jau jį tokį mačiau.
- Tai čia ne pirmas kartas? – Paklausiau susirūpinusi.
- Antras man atrodo. Pirmas buvo tada, kai buvo lygiai mėnuo kaip ji žuvus.Po to jis daugiau taip nesielgė. Vargšė jo sesuo dėl jo vos neišprotėjo. Ji labai vertina jį. Jie puikiai sutaria. Kiek žinau jai vėl pasidarė blogai ar ne?
- Na taip, sudėtinga čia viskas.Tu turbūt geras Arvydo draugas. – Paklausiau jo atnešdama kavą.
- Aš draugavau su Austėja.
- Ką? Tai tu buvęs Austėjos vaikinas?
- Taip.
- Tai kodėl ją palikai?
- Aš nepalikau jos, ji mane paliko. Pati taip norėjo. Visada sakydavo, kad jai nuolatos užeinantys priepuoliai neatneš gero, kad ji man atsibos ir kad mesiu ją.
- Tad ji tave paliko, kad tu jos pirmos nepaliktum?
- Panašiai. Nors aš ir nesiruošiau jos palikti. Bet kai išsiskyrėm, tai jai priepuoliai buvo gal du kart užėję, o kai draugavom tai nuolatos, bet kita vertus Arvydas seniau vietoj nenustygdavo, o dabar jis ramesnis pasidarė.
- Arvydas, man niekada nesakė, kad jo sesei čia taip per jį darosi.
- Na dabar pati sužinojai. O iš čia šita nuotrauka?
- Pažįsti šią merginą?
- Taip, tai Arvydo mergina. Na tiksliau buvusi mergina. Tik aš nesuprantu iš kur čia ji. Jis visas nuotraukas išmesti buvo liepęs.
- Radau žurnale. Reiškiasi ne visas.
- Na taip. Na aiškinkis tu su juo.
- O ką man aiškintis? Mes tik draugai.
- į jus pažiūrėjus atrodo kitaip. - Mįslingai žvelgė į mane Matas. – Nu ką ačiū už kavą, jau turiu eiti. Iki.
- Iki. – Palydėjau jį iki durų ir nuskubėjau pažiūrėti kaip Austėja. Kai užėjau į kambarį ji jau buvo pabudusi. Gulėjo. Nieko nesakė.
- Kaip tu mergyt?
- Ar viskas Arvydui gerai?
- Taip. Jis miega. Kaip jautiesi?
- Gan gerai.
- Kodėl nesakei, kad čia taip viskas keblu?
- Nemaniau, kad dar kažkada tai pasikartos.
- Geriau pamirškim viską. Arvydas turbūt iki rytdienos miegos.
- Tegul. Žinai einam kur noras. Noriu prasiblaškyt.
- Gerai. Persirenk, o aš iškviesiu taxi. – Iškviečiau taxą ir nuėjau pažiūrėti kaip Arvydas. Jis miegojo kaip angeliukas, išgirdau skambantį telefoną, greitai uždariau duris ir nulėkiau jo pasiimti....