Buvo žiema. Ankstus šeštadienio rytas, pramerkusi akis pamačiau tavo besišypsantį veidą. Pasakei, kad jau turi skubėti namo, užsispyriau tave palydėti. Kai išėjome į lauką buvo tylu girdėjosi mūsų žingsniai, krito snaigės, spaudė šaltukas. Ėjome baltu taku. Apkabinai mane ir pabučiavai. Niekaip nenorėjom paleisti vienas kito rankos. Galiausiai pasukome į skirtingas kelio puses.Šiek tiekpaėjėję atsisukom ir lyg susitarę ištarėm : MYLIU TAVE. Tada dar kartą nusišypsojom ir nužingsniavom į skirtingas kelio puses...


Ir šiandien lygiai toks pat rytas. Tik pramerkusi akių jau nematau tavo veido, tu nepasakai, kad turi skubėti namo, o aš neužsispiriu tavęs palydėti. Išeinu į lauką, nes nebesimiega. Tylu. Girdisi mano vienos žingsniai, krenta snaigės, spaudžia šaltukas. Einu baltu taku. Sustoju ir atsisuku. Prisimenu kaip būtent šioje vietoje tą kart sustojome apkabinai mane ir pabučiavai... Pradedu eiti atgal link namų. Tik jau nepaleidžiu kažkieno rankos, nepasakau myliu, nenusišypsau. Einu viena, nejučiomis pro akis prabėga visi prisiminimai, viskas nuo pat pradžios iki pat pabaigos... Kodėl iki pabaigos?
Nes daugiau tokių pat akimirkų nebuvo, nebuvo nei panašių, ne todėl, kad jų nebūtų įmanoma pakartoti, o todėl, kad po to karto daugiau tavęs nebemačiau...


Ir jeigu būčiau žinojusi, kad tai paskutinis kartas, kad tai paskutinis mūsų pasimatymas. Būčiau niekada tavęs nepaleidusi.

Jau praėjo metai. Sunku patikėti, bet tu vis dar mano mintyse. Aš vis dar kiekvieną dieną bent penkias minutes pagalvoju apie tave. Aš vis dar gyvenu tavimi.... Tavo žvilgsniu, šypsena, mintimis. Gyvenu kadaise tavo ištartais žodžiais: Myliu tave. Jie dar vis spengia ausyse. Bet su kiekviena diena tą spengimą girdžiu vis tyliau ir tyliau....

Ir kiekvieną kartą, kai apie tave pagalvoju, išgirstu tavo vardą, arba kažką kas su tavimi susieją Tu primeni man – vienatvę.
Primeni man – pasaką, kurioje gyvenau.
Primeni man – kaip ilgai ir sunkiai gyja žaizdos ir kokie skaudūs gali būti randai...

Нравится 8