-- Bet tu tik spėlioji, tu nežinai.
- Žinau. – Ramiu balsu tariau.
- Iš kur taip gerai žinai?
- Kažkada jis buvo man gyvenimas.
- Teisingai pasakei. Buvo, bet dabar nėra. – Kol važiavome atgal tylėjome. Neužilgo atgavau daiktus, cigaretes, mobilųjį. Vėliau mokiausi, bent jau stengiausi. Laimiui Arvydas pasakė, kad aš jo panelė, įdomu ką jis tada jautė. Taip knietėjo sužinoti, taip norėjosi. Staiga suskambo telefonas, net nežiūrėdama kas skambina atsiliepiau. Išgirdau Laimio balsą.
- Gali kalbėt?
- Taip. – Ramiu balsu tariau.
- Klausyk, mums reikia pasikalbėti, reikia susitikti.
- Nereikia. Nenoriu. Negali būti nei kalbos apie tai.
- Tau dzin viskas, kaip tau viskas vienodai, kaip viskas paprasta.
- O tau ne taip buvo? Ar nebuvo kadaise dzin, vienoda, paprasta?!
- Bet aš keičiausi.
- Aš taip pat.
- Atsakyk po velnių nuo kada mes tapom svetimi?! Nuo kada tu išslydai man iš rankų? Nuo kada?!!! Ar tu bent žinai kaip tai skaudu.?
- Tapom svetimi nuo tada, kai tu nusispjovei ant manęs, išslydau tau iš rankų tada, kai tu pradėjai burkuot su mano geriausia drauge. Taip, žinau kaip tai skaudu. Pati tokį gyvenimą gyvenau.
- Ir tu kalbi taip ramiai taip viskas paprasta tau.
- Kaip tu sakei: man dzin viskas.
- Nesielk taip.
- Kaip norėsiu taip elgsiuosi.
- Pažiūrėsim ar ilgam.
- Tu gal nesuvoki matau, kaip tu mane įskaudinai. Čia tau viskas paprasta, sugrįžti po metų, vėl... Tarsi nieko nebūtų buvę. Tarsi būtų lengva viską iš naujo pradėti. O aš ne tam sugrįžau, ne tam po komos pabudau, kad praeitį susigrąžinčiau. Aš šia diena gyvenu. Praeičiai aš atsukau nugarą. Man to nereikia, nes tada aš tik kentėsiu. – Tai pasakiusi baigiau pokalbį ir išjungiau telefoną. Išlėkiau į lauką ir kritau ant žolės, verkiau kaip maža mergaitė dėl saldainio.Pajutau, kaip kažkas palietė mano petį, tai buvo Austėja. Ji atėjo su cigaretėm.
- Verki? Pasiimk cigaretę, užsirūkyk, tiesiog įtrauk ir užsimerk, o dūmai tavyje išdegins visas svajones. – Ji šypsodamasi tiesė ranką siūlydama cigaretę. Nieko nesakiau. Tiesiog padariau kaip ji liepė.
- Skambino jis?
- Aha. Žinai, niekas taip nemoka sugriauti ateities, kaip praeitis.
- Taip visada būna. Atrodo, kad laikui bėgant pradedi gyventi praeitimi. Apie tai nuolat galvoji, kol pasiduodi.
- Aš nepasiduosiu. – Numetusi cigaretę ją pamyniau ir su Austėja nuėjome į namą klausytis muzikos. Ilgai galvojau apie praeitį, kai atėjo metas miegoti niekaip negalėjau užmigti.Prisiminiau geras akimirkas su Laimiu. Keista, bet tik geras, o juk buvo ir blogų. Tai begalvodama užmigau...
Rytas: 11:45
Pramerkiau akis, iškartatsikėliau ir nuėjau į vonią.
- O labas, - Tarė Arvydas, - Kavos, arbatos?
- Kavos, o kur Austėja?
- Knygą skaito.
- Mat kaip. – Kol Arvydas darė kavą, nuėjau prie veidrodžio susišukuoti, net pati nesuvokiau kodėl nusišypsojau. Nesupratau kodėl buvo tokia puiki nuotaika. Nuėjau į kambarį pasiimti telefono ir pamačiau jog jis išjungtas. Juk vakar ji pati išjungiau. Įjungusi telefoną radau keletą mamos skambučių, skubiai jai perskambinau. Pasakiau, kad viskas gerai.
- Su kuo kalbėjai? – Paklausė Austėja.
- Su mama, kur buvai?
- Lauke puikus oras, knygą skaičiau. Einam kavos gerti. – Numečiau telefoną ant lovos ir nusekiau paskui Austėją.
- Kelintą tave parvežti?
- Nežinau į vakarą gal.
- Na gerai.
- O tave Austėja, kelintą į biblioteką reikės nuvežti?
- 2h. Šiaip man dar reikės į tą siūlų parduotuvę, tai anksčiau išvažiuosim.
- Gerai. Va galėsit abi lėkt, per tą laiką mašiną nuvarysiu taisyt.
- Kažkas mašinai negerai? – Paklausiau.
- Ai ten nieko per daug nėra. – Arvydas nusišypsojo. Pabaigę gerti kavą susiruošėm į miestą. Su Austėją visą dieną praleidom bibliotekoje, vėliau Arvydas mane parvežė namo, kai grįžau radau tėvus namie. Pavalgiau ir nuėjau paruošti pamokų...

Po 3 savaičių.
Saulutė maloniai šviečia į veidą. Mmm... Vasara. Nieko nėra geriau.
- Kriste!Tau skambina. – Mama skubėjo į balkoną su mano telefonu.
- Klausau.
-Kokie planai šiandienai? – Išgirdau Austėjos balsą.
- Nežinau, o ką?
- Varom į plotą.
- Kokį?
- Arvio draugo gimšė.
- Na gerai.
- Tai va už penkiolikos minučių tave Arvydas pasiims, varysim šopintis – Girdėjosi Austėjos juokas. Iš tiesų kartais jai be priežasties būdavo puiki nuotaika, o kartais tekdavo stebėtis dėl jos siaubingos nuotaikos. Susitarusi su ja nuskubėjau persirengti. Užsidėjau sijonuką ir palaidinę. Pasiėmiau tašę, šiek tiek paryškinau blakstienas. Netrukus išėjau iš laiptinės, eidama link aikštelės sutikau Laimį su draugais. Po to kai pasibaigė mokslo metai jo daugiau nemačiau. Jis ėjo apsikabinęs kažkokią panelę. Kitoje rankoje buvo kolos buteliukas. Jo draugai mane pamatę pasisveikino, jis taip pat priėjo.Pristatė tą panelę.
- Sveika, va susipažinkit. Tai Rūta. Mano mergina. – Mergina nusišypsojo.
- Sveikas. Malonu Rūta, aš Kristina. – Dar šiek tiek pakalbėjom, Laimis ir jo draugeliai buvo labai linksmi, netgi per daug sakyčiau. Netrukus atvažiavo Arvydas. Atsisveikinau su visais ir nuėjau link mašinos. Arvydas išlipo iš mašinos.
- Tau viskas gerai?
- Taip, nesijaudink. – Žinai, jie man kažkokie keisti. Visi tokie linksmi, juokiasi iš bet ko.
- Turbūt vasara juos taip veikia. – Arvydas nusišypsojo.Netrukus jau vaikščiojau su Austėja ir Gerda parduotuvėje, ieškojom suknelių. Radau labai gražią rausvos spalvos suknutę, iš karto nuėjau pasimatuoti. Ji man puikiai tiko. Kai reikėjo susimokėti Arvydas netikėtai atsirado prie manęs.
- Kadangi netrukus tavo gimtadienis, tai bus mano dovana tau.
- Ei, ne. Nereikia.
- Šaaa. – Jis mane nutildė bučiniu.
- Drąsus poelgis, - Nusišypsojau.
- Žinau. Vis dėlto neįkandai. – Arvydas pradėjo juoktis.
- Tai jau taip. – Nusišypsojau.
Kai mane parvežė Gerda ir Austėja liko pas mane.
- Tai tu su mano broliu? – Išgirdau netikėtą Austėjos klausimą. Pasimečiau.
- Mes matėm kaip bučiavotės, matėm ir tai, kaip jūs vienas į kitą žiūrit. – Tarė Gerda.
- O yra tai ko jūs nematėt? – Pradėjau juoktis. – Jūs ką mane ir jį stebit?
- Tai žinai, mes daugiau nieko nemokam, tik jus stebėt. Tai atsakyk, tu su mano broliu?
- Ne. Neišsigalvokit.Mes tik draugai.
- Taip, taip... Visi visada taip sako.
Tylėjau nieko nesakiau.
Po kiek laiko pradėjom ruoštis.O ruošimasis iš tiesų truko gan ilgai. Po trijų valandų išėjome iš kambario.
- Trys gražuolės. – Tarė mano tėvas. Mama taip pat negalėjo atsižiūrėti.
- O taip mes trys ir labai gražios. – Tai pasakius nuskambėjo durų skambutis...

Sorry, kad taip ilgai nerašiau;]
Tikiuosi nenuvilsiu:)

Нравится 55