(fotografija maniškė)
Prabėgo jau kelios savaitės, o aš dar nieko nežinau. Tik stumiu dieną ir skaitau nevykusį gražios rašytojos detektyvą, kuris nori skambėti dramatiškai, bet skamba tik dirbtinai ir juokingai.
Kažką pradėti skaityti reikia.

Žiūrėsiu filmą "The dreamers", bet ne viena. Tai dėl to, kad kiekviena - net netikra - gyvenimo situacija mane gąsdina, baido, paverčia kovojančia avim (tokių nebūna, net H. Murakami knygose).

Išsiblaškiusi sklaidau drabužius, net nematydama jų spalvų, ką jau bekalbėti apie formą, prikemšu skrandį niekniekių, bėgu nuo vienos veiklos prie kitos, nors dar nėra prasmės nei ruoštis nei skubėti. Bet higienos reikmenis nusipirkau jau kadai ir jei būčiau prie stoties, turbūt ir bilietą nusipirkčiau.

Nors niekur nebenoriu (be lovos), privalau judėti, kalbėti, žiūrėti gerus filmus, skaityti geras knygas, sakyti "o aš ką šiandien padariau", lysti į socialines situacijas (šiuo metu jos visos nepatogios) ir kažkaip užsikurti varikliuką.

Labai patiktų, jei kas nors prieitų prie manęs ir pasakytų, jog pasaulis ne vien fakus rodo, nėra toks sudėtingas bei kampuotas, kaip visi bando įtikinti.


Šypsokitės, paukšteliai.

Tai tiek,
Saldaus,
Rut.

Post Scriptum: Mano gerklėj vielos kamuoliukas, o širdy - katino kailiukas. Mau.