---

Jau beveik prieš du metus teko kalbėtis su vienu žmogumi, kurio tuomet nelabai pažinojau. Mes visai maloniai šnekučiavomės įvairiomis temomis. Ir kažkodėl jis manęs paklausė, kodėl aš tokia? Pokalbio draugas turėjo galvoje mano auskarus, kurių tuomet buvo daugokai. Tada aš tesugebėjau atsakyti, kad man tai gražu. Šiandien kažkodėl mąstau truputį giliau ir mėginu suvokti iš kur toks grožio supratimas. Dar ir dabar mane gražina keletas auskarų, kuriuos jau galiu pavadinti tik paauglystės trupiniais. Kiekvienas žmogus turi savo skonį, gal kaikurie neturi, tačiau tas neturėjima jau savaime irgi kažkoks skonis. Kodėl, kai dar buvau visiškai vaikas, nors jau vadinau save paaugle, grožėjausi tuo, kas daugumai tuomet galėjo pasirodyt siaubinga? Praėjo jau beveik penkeri metai... Ir dabar tuos gražumus visai ryžčiausi paaiškinti vien tam, kad pažvelgčiau į save iš šalies ir įvertinčiau kaip stipriai pasikeičiau.

Tuomet buvau dar ganėtinai kvaila, nors manau, kad dauguma taip galėtų pasakyti pažvelgę į savo paauglystės metus. Aš priešingai nei kiti visiškai nesipykau su tėvais, nemaištavau prieš juos, nes jie mane laikė gan protingu ir savarankišku vaiku. Laisvės turėjau daugiau nei reikėjo, todėl mokėjau ja tinkamai naudotis. Bet juk reikėjo prieš kažką maištauti? Gyvenant gan mažoje erdvėje, kur žmonės atrodė vieni į kitus panašūs ir niekuo neypatingi, aš tikrai jaučiausi gerai, bet pamačius kitą pasaulio pusę pamaniau, jog aš ne tokia, kaip tie, kurie gyvena aplink mane, aš tokia pat įdomi, kaip man buvo įdomūs žmonės iš kitos pasaulio pusės, nors ta kita pusė ne taip jau toli, gal už šimto kilometrų. Tuomet ir prasidėjo mano pastangos kažkaip nebebūti tokia kaip visi mano aplinkos žmonės. Žinoma, smegenys dar buvo mažokos ir kažką įdomiau nei išsiskirti savo išvaizda sugalvot nebuvo įmanoma. Pirmas žingsnis – dredai, vėliau auskaras į antakį, paskui dar keletas auskarų. Na va ir Justė jau kitokia! Bet ar tikrai buvau kitokia? Eidavau į tuos pačius gimtadienius, gerdavau tuos pačius gėrimus, šokdavau pagal tokią pačią muziką ir man kaip ir visiems tie vakarai labai patikdavo priešingai nei rytai, kurie visiems vienodai būdavo sunkūs. Tai kuo aš buvau kitokia? Tik tuo, kad buvau labiau susivėlus ir visuomet su savimi turėdavau daugiau metalo nei visi kiti? Mąsčiau taip pat kvailai ir vaikiškai kaip visi, tik dažnokai mintyse atsirasdavo vietos pasipūtimui, kuris atseit kuždėdavo, kad aš geresnė už kitus, aš kitokia. Tai gal tikrai išskirdavo mane iš minios, bet tik todėl, jog buvau žymiai blogesnė už tuos, kurie taip niekada nepagalvojo. Bėgant laikui išties ėmiau keistis. Nebebuvau tokia kaip tie, kurie gyvena šalia, nebuvau ir tokia kaip žmonės iš kito pasaulio krašto. Kažkaip net nepajausdama atsiribojau nuo abiejų pusių, kurios tempėsi mane pas save ir tuo pačiu stūmė šalin. Kodėl tempė ir kodėl stūmė šalin? Todėl, kad kartais niekas manęs neprisimindavo ir niekur nepakviesdavo, sėdėdavau penktadienio vakarais prie kompiuterio ir nervindavausi, kad kiti kažkur kažką įdomaus veikia, o kai pakviesdavo pačiai norėdavosi likti vienai namuose. Tada ir prasidėjo tos Justės, kurią pažįstat dabar savikūros procesas. Žmonių, kurie mane supo ratas labai staiga mažėjo, o proto galvoje išties pradėjo daugėt. Va tada ir supratau, kad nesu aš daugiau kitokia nei kiti. Kad esu tiek pat bloga ir tiek pat gera kaip visi, tik poelgiai, interesai ir mąstymas kitoks, bet tiek pat kitoks, koks buvo betkurio kito mano amžiaus žmogaus. Savivertė sveikai nukrito iki normalumo ribos, o savikritika buvo mėgstamesnis užsiėmimas nei galvojimas, kaip negerai tas ar anas pasielgė. Mane kūrė peržiūrėti filmai ir perskaitytos knygos, bet ne žmonės, kuriais norėjau ir nenorėjau būti, jie jau prieš tai buvo palikę po mažytę dulkelę savęs mano gyvenime ir padėję susivokti, kad nenoriu būti nei vienu nei kitu, tenoriu būt Juste.

Nesigailiu nei vieno savo paauglystės poelgio, nei vieno suvelto dredo ar įverto auskaro, net ir dabar, kai suvokiu, jog tai buvo netikros Justės saviraiškos forma. Pripažinkim, ne taip jau blogai atrodžiau, tik jaučiausi kartais prastokai, bet niekas kitas tiek daug neprisidėjo prie to, kad dabar esu tokia užsigrūdinus ir nesuku galvos, kad kažkam nepatiks, kaip aš atrodau. Ir visai su šypsena prisimenu tokias situacija, kai eidavau Prienuose gatve, o už nugaros kažkas šaukė: „Žiurke, tau tie dredai visai netinka“.

Нравится 13