Aš jus iš dalies apgavau nulinėje dalyje, atleiskite man tai. Ten rašiau, kad kalbėsiu aplamai apie problemą, stengdamasis neminėti savęs. Dabar pamąščiau ir supratau, kad nekalbėti apie save būtų tikras nusikaltimas iš mano pusės, aišku ne toks stambus kaip banko apiplėšimas, bet visgi reikšmingas. Kalbėdamas apie narkotikus turėsiu remtis savo ir draugų pavyzdžiu, tikiuosi, jie nieko prieš (o jeigu per kriminalus pamatysite kad mano kūną rado kurnors užkastą miške, žinokite, kad neatleido), nes butent tada ir kalbėsiu kiek objektyviau, o ne tuščiai užimsiu jūsų laiką.

 Buvau geras vaikas, gabus, talentingas kaip sakoma. Aišku, nemokėjau kankinti meistriškai smuiką ar kokį pianiną penkerių metų amžiaus, bet gana anksti pradėjau skaityti ir rašyti, ir taip anksti, kad mane norėjo siųsti iškart į trečią klasę. Bet neišsiuntė. Jaunystė prabėjo greitai ir gražiai, ir štai primeskite, stoviu aš sau toks Jonukas, devyniolikos metų vaikinas, prie savo laiptinės, su vaikystės draugu. Stovi ir stovėk sau, pasakysite jūs, ir busite teisūs, kas gi mūsų laikais su draugais prie laiptinių nestovi, kas gi čia kriminalinio... O vat ir ne, tada viskas ir prasidėjo...
 Pas mane viskas buvo puiku. ISM universiteto studentas, darbe gavęs nebloga poziciją, parduotuvės vedėjas, svajojantis apie Ferrari ir vilą prie jūros, visas toks geidžiamas ir šaunus. Ir draugas, neblogas sportininkas, visų sričių specialistas ir žinovas. Ir štai mes sau stovim stovim, ir ateina kitas draugas. O jis matot, statybose dirbo. Ir fyfutės, nepradėkit čia spjaudytis ir aiškint, fuj kaip leva. Nieko nėra  blogo tame, kad vaikinukas aštuoniolikos metu dirbo taip, kad gaudavo po 3000kg litų  per mėn. Neįspūdinga suma, bet vistiek pinigas. Ir štai mes taip tryse stovim stovim, ir staiga tas pirmasis, kuris sportininkas, išsitraukia maišelį, jame narkotinė medžiaga, daro 2 gyvatukus tokius baltus, ir jie su tuo statybininku sušnioja tai. Aš stoviu, į juos žiūriu. Apie narkotikus girdėjau, žinojau kad tai kaka, bandžiau netgi, bet tą akimirką tai buvo kažkas naujo. Po kelių akimirkų aš padariau neįitikėtiną sprendimą - paprašiau jų, kad duotų ir man. O dabar susikaupkit, ir pabandykit realiai įvertinti, suprasti, ką toliau parašysiu - tai buvo sprendimas, kurio aš po to 2 metus iš eilės negalėjau suprasti, ir du metus savo gyvenimo aš faktiškai paaukojau atsakymo paieškoms tik į vieną klausimą - kodėl aš pabandžiau narkotikus?

 Ir štai, po tokios preliudijos, po tokios įžangos, sakykim taip, galime pereiti prie reikalo, prie esmės, taip sakant. Esmė juk ne manyje, ir klausimas tas liečia ne tik mane. Jis liečia visus - Tave, skaitantį šį tekstą, Tavo draugus, Tavo pažįstamus. Kodėl mes pabandome? Kam to mums reikia? Ką mums tai duoda? Ko mes tuo siekiame? Šioje vietoje pagalvosite, kad reabilitacijoje išmokau šiuos klausimus ir štai dabar bandau tokią terapiją daryti, neva apsimesti kažkokiu vos ne mokslininku su baltu chalatu, kuris tuoj darys didžiuosius atradimus. Bent jau aš taip pagalvočiau. Atradimų čia nėra, čia viskas yra labai paprasta ir aišku. Mano atveju, tai tikrai, viskas buvo paprasta, ir kai kurių kitų atveju irgi.

 Mes norime pasikeitimų. Mano atveju jaunystė ėjo gražiai ir romantiškai, man nereikėjo kažko keisti. Viskas buvo savo vietoje, mano šeima buvo šauni, draugai vos ne idealus, panelės su kuriomis laižiausi kokiose nors arklidėse buvo mielos ir įdomios. Bet po to pribrendau iki to, kad užsinorėjau pasikeitimų. Galvojau, kad jeigu jau esu toks vat šaunus, ir vos ne elitui priklausantis, arba bent jau lengvam elitukui, arba na gerai, savo rajono bomondui, tai turiu teisę keisti viską ir toliau, ir narkotikai man padės tai padaryti. Aš tapsiu stiprus, greitas, protingas, neperšaunamas. Neturėsiu jokių rūpeščių, nepergyvensiu dėl to, kad neturiu Ferrari, ir kad man nedaro oralinio A.Jolie. Norėjau pabėgti į kitą pasaulį, norėjau matyti kitas spalvas, norėjau eiti kitais keliais. Nes normalus, sveikas, paprastas gyvenimas man tapo rutina.

 Kitas atvejis, čia aš jeigu ką, ne apie save, tai kai žmonės nori greičiau suaugti. Tiems žmonėms yra tada maždaug -niolika metų, ir tai toli gražu dar ne mokyklų abiturientai. Kalbu apie tuos visai jau -niolikinius. Taigi teisingiau manau sakyti ne žmonės, o žmogeliukai. Ir vat juos, jau tokius visus augančius ir gražius, aplinkiniai, kaip ir aš dabar, pastoviai priima visgi dar kaip žmogeliukus. O jie nori būti jau suaugę, jie nori bendrauti šustromis temomis, dulkintis kaip barsukai Nemuno deltos potvynio metu, žinau netgi vaikinuką, kuriam labai mažai metų, bet jis turi va pistoletą. Ir ne tokį, kur šaudo plastmasiniais šratinukais, o kovinį. Nežinau, ką jis ten su tokiu ginklu medžioja, vilkus ar meškas mūsų rajono miške, neesmė, bet jis jaučiasi suaugęs. Augo jis kartu su mumis, šniodamas feną.

 O dar yra atvejis kai norima maištauti. Vat pavyzdžiui tėvai gaidžiai, jaunuolio subjektyviu manymu, ir viskas, ir nieko tu jam nepaaiškinsi. Jis ims, ir specialiai tam, kad jiems kažką įrodyti, nors ir netiesiogiai, pradės vartoti. Arba gerti. Neva žiūrėkit, koks aš nekontroliuojamas, blaškaus po miestą visą naktį, ateinu namo, šoku D'n'B ritmu paryčiais balkone ir nerūpi man ką jus šnekat, aš turiu savo gyvenimą. Aišku, jie pamiršta apie tai, kad vakarą iki to jie iš tų pačių tėvų išprašė keliasdešimt litų ratams nusipirkt, ir kad tėvai visą naktį nemiegojo. Jie tiesiog mano, kad jie yra nepriklausomi, ir narkotikai padaro juos laisvais. Čia noriu pasakyti labai įdomų dalyką - taip, narkotikai jus atlaisvina nuo faktiškai visų visuomeninių įsipareigojimų. Jus galite dėti ant tėvų, mokslų, studijų, policijos, gydytojų, gėjų ir tt.

 Tiesiog jus priklausote jau kitam būreliui - narkomanų, iš kurio yra du keliai. Jeigu kas nežino, apšviesiu - pirmasis kelias yra paprastas ir lengvas, jūsų nemuose groja muzika, bet jus jos negirdite, o po kelių dienų jus veža į Rokantiškes, Kariotiškes, ar panašiai. Nevilniečiams pasakysiu kad tai - kapinės. Antras kelias sunkus, pavojingas, rizikingas ir išvis, kitus budvardžius pasirinkite jau pagal skonį - vienu žodžiu jis nelengvas. Iš to išbrįsta tik vienetai, tai pasakykite man, kam jums tokia vat nepriklausomybė?

 Dar yra atvejis, kai narkotikų dėka žmonės bando pasikeisti. Vat kažkas yra labai užsikompleksavęs, jį daužo naktį chuliganai, jam panos neduoda (kaikurie netgi puola į neviltį, bando kitą variantą ir...o Dieve, supranta kad jiems ir vaikinai neduoda), jam šuo vakar stotelėj autobuso laukiant koją apmyžo, toks vat jis visas nelaimingas ir nieko nemylimas. O narkotikai puikiai atlaisvina žmogaus pasąmonę. Alkoholis, jau sakiau, kiek buduliškas metodas, galima apsivemt netyčia, ar kažkas panašaus, o čia žiūrėkit kokia jūra galimybių - ir skaldysi nerealus bajerius, parūkęs žolės, ir tusinsi kaip M.Jackson'as, prisirijęs ratų, ir tt ir tt. Laikui bėgant žmonės užsimiršta, netgi manau, ir jus jau primiršote, todėl priminsiu, dėl visa ko - iš šito tik du keliai. Juos jau žinote.

 Štai dėl viso šito žmonės ir pradeda vartoti. Nebūna taip, kad eini eini, paslysti, krenti, ir nosim į kokaino maišą pataikai. Nelabai būna ir taip, kad prie mokyklos ateina pikti dėdės su odinėm striukėm ir vaikams saldainiukus dalina, o ten matot, narkotikai, ir vaikai po to tuos saldainiukus iš dėdžių jau perka. Vaikas Tu, ar ne vaikas, gal jau senukas suvaikėjęs, neesmė - kiekvienas turi atsakyti už savo veiksmus ir pasirinkimus pats. Aš vat, du metus atsakinėjau degradavusiu gyvenimu už savo blogą pasirinkimą. Pamąstykite.

Нравится 13