Vėlų rudenį, kai įdienojus saulė Šalto aukso spinduliais erdves nubarsto, Rodosi, dangus šio mirštančio pasaulio Panašus į mėlyną stiklinį karstą. Niekur nesustojęs žvilgsnis ilgesingas Skrodžia Tuštumos beribį okeaną. Vasaros linksmi dievai seniai jau dingo - Jie apmirę Hado šalyje gyvena. Bet poetas, ciklo paslaptį išskaitęs, Regi Gracijos sulėtintąjį šokį Mirštančioj gamtoj. Kadais pati dievaitė Įkvėpimo apsvaigintą jį išmokė Po sustingusiu ir statišku paveikslu Įžiūrėti ritmą, kuriantį ir veikslų..
Šarnelė,1943.XI.5
Комментариев пока нет. Будь первым - напиши свой комментарий.
Комментариев пока нет.
Будь первым - напиши свой комментарий.