Begeriant arbatą.

Pykau ant tėvų ir ant visko, kas skundėsi ir kėlė problemas ateičiai. Tiesiog skundėsi, bet nieko nedarė. Pakeltas balso tonas, svajonės-prikabintos ant plonų siūlų, kurios su kiekviena diena - dūsta, dūsta nuo netikėjimo ir bejėgiškumo. "Koks skirtumas, niekas nežino kaip ten bus rytoj, poryt..reikia, tiesiog reikia tikėt, kad viskas bus gerai, ir kažką dėl to daryt. Vien kalbų neužtenka." Bet kartais geriau patylėt, nei pasakyt kažkam į akis tai, ką galvoji, kad nebyliai negautum į snukį." Toks Gyvenimas. Vieną dieną -gražus, kitą-jau nebe. Tokie ir žmonės aplink. Vieną dieną - draugai iš didžiosios raidės, o kitą tie, kurie dėl savo gerovės šaltakraujiškai gali perrėžti tau gerklę, ir su šypsena nueiti.

...tik ir tebemokam šaipytis iš tų, kurie yra kažkuom kitokie, o galbūt nori kitokiais būti. Smerkiam kitus už nutikusias nelaimes ir padarytas klaidas, nei nematydami savų milijonų sąskaitos. Taškom vieni kitus purvais, taip tikėdamiesi patys atrodyt švaresni. Nei nebesuskaičiuojam kaukių sau ant veido. Mums neberūpi, kaip dėl mūsų veiksmų, pasijaus kitas.

Aš niekada niekuom nesigyriau. Gyvenau ir buvau savim. Tikėjau - kad pasaulis gražus, o skraidantys drugeliai-nekanda. Man būdavo tikras stebuklas pamatyti 10 borūžių vienoj vietoj. Daugiau man ir nereikėjo. Nemokėjau paimti ir džiaugtis tuom,, kas priklauso ne man.

Daug teko girdėti, ir matyti..bet niekada netikėjau, kad pati savo kailiu galiu patirti tokį skausmą ir nusivylimą, užsiugdyti tokią didelę neapykantą žmonėms, žmonėms, kuriems niekada nieko blogo nepadariau, kuriems visada linkėjau-būti laimingais. Pasirodo naivumas žmogų dūchina, o visa kas gyva turi "dantis". Visada ateina tas etapas, kai pamatai koks iš tiesų yra Gyvenimas. Ir gali šaukt , rėkt visa gerkle-bet niekam nerūpi. Žmonės įpratę. Svetimo skausmo-nėra. Sekundė po sekundės, minutė po minutės, valanda po valandos, diena po dienos..su laiku viskas pradeda atrodyt kitaip. "Laikas visada padeda užsimiršti?" Nė velnio, jis tik pasiūlo užsidėti kaukę sau ant veido, ir apsimest, kad viskas gerai. Ir tu pradedi apsimetinėti, nors gyliai viduj vis dar taip pat skauda, ir vis dar taip pat pikta ir nesuprantama..už ką?ir kodėl?Gyvenimas leido tau tai patirti.

Atsakymo nebus. Tai dar tik vienas nereikšmingas klausymas iš begalės kitų.

Viduj pyktis ir neapykanta. Ji didelė ir stipri. Jaučiu, ji užvaldžius visą mano kūną, kuri kiekviena diena maitinasi mano širdim. Aš net nebežinau, ar manyje dar išliko kažkas, kas buvo iki šiol. Aš net nebežinau, ar dar noriu būti tokia, kokia buvau..turbūt tai tiesiog nebeįmanoma, kaip ir nebeįmanoma susigrąžinti tai ką praradau. Žmonės keičiasi. Vieni pakeičia savo stiliu, plaukų kirpimą,nagų-odos spalvą, profesiją......dar kiti pasikeičia kardinaliai. Toks Gyvenimas. Jis ir pats niekada nėra pastovus, ir niekada jau nebebus toks koks buvo šiandien. Rytoj-jau viskas bus kitaip.

"Tai ką tu turi šiandien, tai dar nereiškia, kad turėsi ir rytoj"
ir atvirkščiai...
 

Нравится 73