-BUS.

pažiūrėsim kas iš to įšeis;>

Grižus namo iškart puoliau į dušą. Mamos dar nebuvo, o tėtis kažką dirbo kieme, kaip įėjau į vidų turbūt nei nepastebėjo. Paskui gėriau arbatą. Ji buvo skani, kvepėjo žemuogėm..už lango švietė saulė, o mano viduj lakstė milijonai minčių. Susikryžiavau kojas, ir nuo stalo pasigriebiau kažkokį žurnalą...bet jame neradau nieko įdomaus. Nei nepastebėjau, kaip pro duris įžengė mama, galbūt todėl net krūptelėjau..

-o tu jau namie?

-taip.(atsakiau, nežinia ko bijodama)o kur tu buvai?

-Mieste. Buvau susimokėti mokeščių, tavęs nesulaukiau teko eiti pačiai.

-(žinojau, kad i buvo sutikus Juste, todėl..)nubodom velai, vakar ilgai žiūrėjom filmus..paskui atvažiavom į centrą, ir aš labai norėjau, dar pasivaikščioti po parduotuves..tu žinai, kokios reikia su manim kantrybės(nusijuokiau)..todėl mes išsiskyrėm, nei nepastebėjau, kaip greit laikas praejo.

Mama įdėmiai į mane pažiūrėjo, paskui ištarė:

-Nori valgyt?

-...

-ar valgysi?

-...

-Daiva, ar girdi mane?

-(išgirdusi savo vardą suklusau)

ka?

-klausiu ar nori valgyti?

-taip, noriu..

ir ji uždarė duris.

Mintys vis sukosi apie praeitą naktį. Vainių, jo juoką, mūsų pokalbius..tuos apsurdiškus žodžius..ir naujus mano potyrius. Jaučiau kažkokį keistą impulsą viduj. Lyg būčiau suradus gyvenime kažką tokio, kas mane traukė, ir kas neatrodė nuobodžiai..žinojau, puikiai žinojau, kad visa tai man yra draudžiama..bet aš viską mačiau ir suvokiau visai kitaip..o visa kita man mažiausiai rūpėjo. Tai tik žaidimas..kvailas žaidimas, kurį žaisti gera, labai gera.. Jaučiau didelį azartą..beviso to, tai man suteikė laisvę, tą laisvę..apie kurią dažnai tik pasvajodavau tais momentais, kai nuo viso to, kas mane supo aplink..budavo tiesiogine to žodžio prasme-bloga. Bloga, nuo vaidybos ir netikrumo. Nuo sumauto kitų savanaudiškumo, bei noro nurodinėti. Tiesiog negaliu pakęsti tų, kurie manosi žiną kaip turi gyvent kitas..

iš virtuvės atsklidęs balsas pertraukė mano mintis. Tai buvo mama.

-Ateik valgyt.

-gerai, einu.(sušukau)

Numečiau rankose laikytą žurnalą ant žemės. Žinoma, galėjau jį padėti ant stalo, ten kur jisai ir buvo, tačiau..niekada nebuvau iš tų, kurios ...

-Daiva?paskubėk..atšals.

-einu, einu!!!

Man bevalgant parašė Vainius. Paskui Justė. Vainiui atrašyti negalėjau, nebeišsisiuntė..supratau, kad baigėsi saskaitą. Kilos kvailas noras viską mest ir bėgt jos pasipildyt, bet..susivokiau..kad tai būtų pats kvailiausias kada nors padarytas mano poelgis. Ne aš ne tokia. Atrašiau Justei. Susitarėm susitikt. Eilini kartą..vėl vėlai, vėlai vakare. Labai norėjau ją pamatyti, turėjau, tiek visko jai papasakoti..bet..po akimirkos apsigalvojau. Kokia prasmė kažkam pasakoti apie tai, kas tėra ir nežinia kiek tebus. Suspėsiu.

Laikas bėgo labai greitai. Vakaras vis labiau ir labiau artėjo link vidurnakčio. Ant kėdės sulankstyti rūbai, bei ant kedės atlošo užkabinta tašė laukė - rytojaus.

Ryt vėl pirmadienis. Vėl anksti keltis. Darbas. Paskutinės dienos. Paskutinės vasaros dienos. O paskui dar blogiau, vėl prasidės - mokslai. Ir tas nesveikas laukimas-kitos vasaros.

Laiko rodyklė stovėjo ant pirmos, dusliai supypsėjęs mobilus pranešė. kad jau laikas..ir aš įšėjau į kiemą. Gatvėje buvo ramu. Rūgpjučio naktis buvo šilta ir žvaigždėta, kaip niekad...iš tolo link manęs artėjo Justės siluetas.. ir mes netrukus susitikom..