*

Aš žinau, kad tai ką pradėjus dažniausiai ir nepabaigiu, bet vėl labai noriu kažką kurti, tad jei atsiras manim tikinčių šioje vietoje, tai aš tikrai rašysiu, rašysiu, rašysiu... :}
1d.

Naktis. Skersai išilgai išmaišytas miestas, naktimis yra visiškai kitoks. Mudvi ėjomė blankiai apšviesta gatve, kuri vedė tolyn nuo namų. Dar vienas niekam nežinomas pabėgimas iš namų į niekur..tiesiog į gatvę, kurioje vieniems bastytis joje sukelia pavojaus jausmą, o mums tai buvo tiesiog malonumas. Vien išlipimas pro langą mūsų gyvenimą darydavo ne tokį nuobodų ir monotonišką.
 
Aš-visada ieškodavau bent kokios galimybės padaryti kvailystę. Man būdavo neįdomu tai, kas buvo įdomu kitiem. Neitilpau į Gyvenimą tokį, koks jis buvo, visada viską mintyse susideliodavau kitaip, pagal save, todėl ateitis mane gazdino. Apie ją aš ir negalvojau, gal net nemokėjau galvoti. "Gyvenau šia diena, ir rytojum"

"Viskas bus gerai" -tai mano gyvenimo šūkis -"kartais reikia pasikliauti nuojauta, ir tikėjimu"

Dažniausiai viskas ir būdavo gerai. Nors visko pasitaikė, buvo ir labai skaudžių pamokų..tačiau gyvenimas visada tesiasi tik tolyn.

Prie mūsų sustojo automobilis. Tai nebepirmas kartas.

-Merginos, gal pavežti?

Gal mes ir nepretendavom į protingūjų grupę, tokiu metu bastydamosi po miestą, tačiau sėsti į svetimus automobilius ne mūsų lygis.

-Ne, ačiū.-atsakėm. (ir nusukom į šoną, kad automobilis negalėtų sekti iš paskos)

Atsisedom ant suoliuko. Evelina išsitraukė cigarečių pakelį. Nors nepakenčiu jų, tačiau tą naktį rūkėm abi. Kaip nekeista man netgi patiko. Pirmą kartą pajaučiau, kad jos turi skonį. Šnekėjomės. Daug šnekėjomės. Paskui pasukom link namų.

Netrukus vėl sedėjau kambarį. Lyg niekur nieko. Gėriau arbatą, iš keistos dėžutės, kaip ir visada prieš miegą. Mano mintys klaidžiojo po visur ir kartu po niekur.  

Laikrodis jau artėjo link ketvirtos. Greit rytas, tačiau miegas visiškai neimė. Įrankas pasiiėmiau mobilų, paskambinau Vainiui, žinojau, kad jis nemiegos. Prieš mano bendravimą su Vainium buvo nusistatę visi, bet man patiko būti su juo. Nors jis ir pagarsėjęs blogiukas, bet su man jisai visada būdavo geras, ir aš juo kažkodėl tikėjau. O jo tariamas blogis, mane tik dar labiau traukė.

-klausau
-pažadinau?
-ne, viskas gerai
-ka veiki?
-nieko, miegu biškutį, o tu kadanors miegi?;D
-Negaliu užmigti, pasek man pasaką;D
-Turbūt nepatikėsi, bet aš nemoku sekti pasakų, ir tau pats laikas mokytis užmigt be pasakų.
-Bet aš ne moku. Paskambinau tau, dabar jau užmigsiu.
-kaip čia suprast?;D
-nežinau ;D pasiilgai manęs?
-Laabai.
-Aš žinau, kad tu meluoji, tačiau vistiek ir aš tavęs pasiilgau. ;D
-Tu nepasitiki manim?
-pasitikiu.
-nesu toks kaip galbūt apie mane kalba.
-aš žinau.
-niekada negalėčiau tavęs nuskriausti.
-niekada nesakyk niekda;D(nusijuokiau)pati tave galėčiau nuskriaust;D
-Tu esi maladiec mažūt;D
-Gal miegam?nenorėjau tavęs žadint - sorry..;D
-Okk, ryt susimatysim ;D Labanaktukas.
-saldziu.

Dabar ramu. Jis namie. Keista, kad miegojo. Jo balsas buvo blaivus, ir jis neištarė nei vieno keiksmažodžio...

Vėjas trinktelėjo į langą-užmigau.

Нравится 158