-pradejau juoktis, ir nieko neatsakiu. Tikrai būna dienų, kai norisi į tai gilintis. Bet ši diena tikrai nebuvo panaši į tokią. Meilės nebėra. Žmonės ją sunaikino.

-o kodėl žmonės įsimyli?

-nes neturi ką veikt. Atsakiau, kaip koks marozas, dėjas ant viso pasaulio. ir dar pridūriau:nes reikia apkabinimų, glamonių..nesismulkinsiu-sek*o.

Tu žiūrėjai i mane kaip i mulkę, o aš į tave kaip į mulkį..dar vieną mulkį, kuris tikėjo tuom, ką girdėjo ausys. Nei nesuvokdamas, kad aš tiesiog naudojuosi aplinkinių balsu, nes jau net gėda apie tai kalbėti nuoširdžiai. Net ir tada, kai norisi. Baisu. Nors visi tą daro. Tik patiliukais. Taip išmokom.

-o kodėl mes įsimylim būtent tą arba tą žmogų?kuris tampa pats svarbiausias mūsų gyvenime?dėl kurio mes galime padaryti viska?ir būtent dėl to, o ne del kito?kuris pasisavina mūsų mintis, net svajones..prieš kurias net laikas tampa bejėgis..kodėl?juk aplink begalybė žmonių..bet jie nėra mums taip reikalingi, kaip būtent tas žmogus, apie kurį mes nuolatos galvojam..kurio mums reikia daug labiau nei bet ko kito..ir turbūt visada reikės..kad ir kas beatsitiktų su tuo žmogumi, jis visada liks - ypatingas ir reikalingas. kodėl būtent jį mes sugebam suprasti ir neteist..i už jo padarytas ar daromas klaidas?tas, kuriam nori atleisti viską..dar kartą ir dar kartą. Tas, kuriam norisi padėti, tas su kuriuo norisi džiaugtis..būti?tas, kurį mes priimam tokį, koks jis yra?kai tuo tarpu galbūt teisdami kitus už tokį pat gyvenimo būdą, ar poelgius. kodel, taip būna? kuo tas, žmogus skiriasi nuo kitų?

-Atsakymo nežinojau, žinojau tik tiek, kad ir aš pažįstu tokį žmogų.