*

Jie buvo jauni..paskui paaugliai..tada suaugo. Visada šalimais nuo vaikytės. Jie išmoko vienas kitą vadinti-draugais. Jie tokiais ir buvo. Draugais. Jis dėl jos galėjo padaryti galbūt, net viską, o ji - dėl jo būtų padarius tapaty. Bet...Jisai įsimylėjo. Jinai irgi. Tie nuoširdus pasikalbėjimai tapo vis retesni..ir jie nutolo...
nutolo ne tik mintimis, bet ir atstumu...

Po 47 metų, sena močiutė sedėjo ant suoliuko. Ant jos kaklo kabėjo kadaise jos geriausio draugo dovanotas žalias pakabukas. Priešais ją žaidė mažoji jos anukė.

Po kelių minučių prie jos pribėgo mažas berniukas. Ir jie pradėjo kartu žaisti.

Visai čia pat sedėjo senelis, kuriam ant rankos vis dar kabėjo žalios spalvos apyrankė.

Jie abudu sedėjo, nei akimirkai nenuleisdami akių nuo mažūjų..saugojo ir stebėjo kiekvieną jų judesį. Darė tai..ko nesugebėjo kadaise, padaryti vienas su kitu. "Išsaugoti draugystės, o galbūt net nūslėptos meilės"

Нравится 51