*klausau.
-labas, ačiū kad pakėliai. ką veiki?
-gailiuosi.
-galim trumpam?
-ne.
-ačiū, trečią.

Tu įteikiai man kažkokį vandens maišelį. Nežinau kodėl paimiau jį į rankas. Netruko praeiti daug laiko, kol pastebėjau, kad jame plaukioja dvi žuvytės. Tikros. Gyvos. Mažos. 
Niekada nebuvau su jomis susidūrusi. Ir, man jų tikrai nereikėjo.

-ir ką man su jomis daryti?
-ką nori..būtų gerai, kad jas augintum.
-nes tau jos nusibodo?
-nes jas pirkau specialiai tau. Mes abu puikiai žinom, kad neauginu jų.
-nemoku su jomis elgtis. Nesu joms pasiruošus.
-jei norėsi-išmoksi. Kada nors gal suprasi, kodėl tau jas dovanoju.

Kaip gerai, kad tūrėjau didelę taurę. Pripyliau vandens. Nupirkau žolę ir maisto mėnesiui. Iš viso kainavo du litus. Pasiėmiau iš gatvės akmenuką. Švariai jį nuploviau, ir prispaudžiau juo tą kvailą žolę, kuri vandenyje atrodė ne taip jau ir kvailai. Dar įdėjau dvi kriaukles..nežinau, kodėl..gal todėl, kad dvi žuvytės, o gal, kad būtų gražiau.. dabar ten jų namai.

Vakaras. Taurė stovi prieš akis, ir joje plaukioja dvi svetimos butybės. Negaliu į jas nežiūrėti. Negaliu į jas žiūrėdama, negalvoti apie tave. Kam viso to reikėjo?
man jos netgi pradeda patikti. Manau prisirišiu prie jų..bet aš to visai nenorėjau. Dabar dažnai galvosiu apie tave. Kai maitinsiu jas. Kai tvarkysiu jų namus. Kai žiūrėiu į jas... Nes tai neišvengiama. Paprastai, kai žmogus, apie kažką pradeda dažnai galvoti, tampa tam neabejingas.

Bet, vistiek - ačiū. Labai ačiū.

Нравится 92