..nes įšeisiu aš, taip tyliai ir su visam.

Juoda - balta.
Sakiai, tai kelias.
Ėjau.
Ir visada girdėjau muziką.
Ji buvo tokia kraupi.
Bet ji mane ramino.
Ji vienintelė-skambėjo GYVENIMU.
tos natos..
jos įkvepė mane būti, kur kas aukščiau, už visus kitus, aplink ..
aukščiau-žmogiškumu.

Visi sakė, kad tu tuščias.
Kad mes netinkam, vienas kitam.
Bet man tu buvai panašus į maža sužeistą ir paliktą kačiuką.
be vietos šiam pasauly..
kuris kniaukė, bet niekas nesistengė jo išgirsti.
Tokių pilnos gatvės.
Bet man tavęs reikėjo,kaip mažam vaikui, ir būtent tavęs, sužeisto ir palikto..

Niekas niekas niekas manęs nesuprato.
Paskui aš nebėnorėjau suprast jų.


"Sakoma, ilgainiui būdami kartu žmonės-supanašėja"

Нравится 22