02.10.2011
29, Vilnius, Литва
Ji sėdėjo balkone,rankose laikydama pustuštį alaus butelį.
Sėdėjo apsupta minčių,svajonių ir tikslų.
Jai ir jos širdžiai nerūpėjo ateinanti depresija.
Nerūpėjo ir skausmas kuris baigė ją perpildyti.
Ji nematė dabarties ,žvelgė vien į ateitį...
Šaltis švelniai glostė jos mintis.
Jai tai patiko...
Ji nemėgo šilumos.
"Prie jos per lengvai priprantama" manė ji..
Ši mergina sėdinti balkone.
Ji buvo tarsi fantazija.
Ji yra,bet kartu jos ir nėra...
Daugelis bandė ją apriboti ,sulaikyti,sustabdyti...
Tačiau ji kaip vėjas tarp pirštų pradingdavo visumoje ..
Ir pradžiugindavo savo švelnumu tik to nusipelnusį...
Ji visad manė jog lietus lyja tam,kad nuplautų jos mintis..
Kad saulė šviešia tam ,kad suteiktų naujų...
Tačiau dabar...
Vėsus rudens vakaras..
Nei lietaus ,nei saulės..
Akyse vien nuogi medžiai..
"Kaip norėčiau neturėti ko slėpti" galvojo ji...
Jai per sunku džiaugtis tuom kuom džiaugiasi visi..
Jai per sunku slėpt dėl ko džiaugiasi tik ji...
Jai per baisu būti savimi...
Jai per baisu pagalvoti jog gali būti kažkuom kitu.
Medžiai neturi ko slėpt , o ji nenori pasauliui rodyti savęs..
Gyvenimas su lietum ,saulę ir medžiais ją tenkina labiau nei gyvenimas su žmogum...
"Bet tu neturėsi su kuo kalbėtis..Tu niekad nesulauksi jokio atsako".
"Jei nori .Išgirsi" Atsakytų ji.
Visi ją palaikytų žavia ,bet gązdinančia keistuole.
Tačiau kekvienas pagalvotų "Ką ji darytų be lietaus ar saulės?".
Atsakymas paprastas.
"Tapatį ką mes be jos...N-E-G-Y-V-E-N-T-U-M-E".
Nes tai ką mes darytume neimanoma būtų pavadinti gyvenimu...
29 просмотров
Комментариев пока нет.
Будь первым - напиши свой комментарий.