Kai kasdien vis karsciau ikaistant termometrams, taip ir susimastau, ar si kart nepraziopsojau Pavasario ?
Kasmet vis ta pacia seka prazysta geles... Ta pacia seka, kurios taip
niekad ir nesugebu isiminti, siomis dienomis vysnios, obelys jau
nuzydejo kaip ir kiekviena geguzio gala, kaip ir dar vis nevysta
amzinos meiles simboliai - kastonai...
O vat kas pirmiau prazysta, pienes ar saltpusniai, kasmet painiuojuos...
Pavasaris... tas kuris kaskart atnesdavo jegu visiems metams i
prieki... Keista, o vat dabar susimaciau, ar pamenu symetini upeliu
ziurlenima, kai tirpdamas sniegas bando pasislepti i balas, o balos i
visus plysius, kuruos tik randa... Visad rodydavos, kad butent tada ir
prasideda Pavasaris...
Sniegas, pala, priminkit, ar jo buvo sia Ziema ?
Be penkiu Vasara...
Taip greitai bega laikas, tikiuos dar ne Ruduo?
O Visgi, dar Pavasaris, dziaugiusi tuo.
Tikiuosi Jus irgi ?
Irgi. Bent aš.