Vakar vakare, gryzhdamas namo, pashto dezhuteje radau keista laishka - balta voka, kurio turinio standumas panashus i atviruka arba sulankstyta A4 formato lapa.
Na pasitaiko tokiu anonimishku laishku, kai autoriai neopasirasho ant voko, nenoredami kad betkas matytu nuo ko adresatui tejes laishkas, bet shis laishkas mane pribloshek tuo, kad ant jo neuzhrashyta ne tik nuo ko bet ir nera nurodyta kam adresuotas...

Gyvenyu ne vienas, su sese ir jos draugu, ir tevams, kurie ishsikele i uzhmiesti, dar kartais ateina laishkai, o ir dar galejo kazhkas imesti ne i ta dezhute, juk gyvenu daugiabutyje...

Bijau atpeshti, o jei tai ne man, ash gi negaliu skaityti ne man skirtu laishku, kad ir kiek smalsu butu, sazhine neleistu...

O jei tai man, negalechiau paduoti kazhkam kitam atpleshti ir peskaityti...

O ir tas faktas, kad nenurodyta kam skirtas laishkas, mane kiek baugina, o jei tai kazhkokia bloga zhinia, kad net autoriai nenori likti zhinomi...

Gal ji palikti, tegul sau guli kur nors, prieshkambaryje prie veidrodzhio, kaip bausme rashanchiam, patingejusiam ivardinti kam skiria laishka...

Arba gal ji ishvis sunaikinti,
jis tokis baltas kaip sniegas, kaip rukas,
laikinumas kurio galima kartais ir nepastebeti nesiskaudinan sau shirdies...

Нравится 2