Marta nusipraususi ir susisukusi į šilkinį chalatą laukė Nikolajaus. Jos galvoje sukosi juodos mintys apie kerštą, pinigus ir beprasmį gyvenimą, apie seserį... Sunki paauglystė, pabėgimas iš namų, abortas, narkotikai, vyrai, kurių prisilietimai keldavo šleikštulį... Neliko nieko švento ir brangaus... tik nekaltas veidelis – natūrali kaukė. Nekenčiama sesuo, kuri paveldėjo žuvusių autoavarijoje tėvų verslą, kuri nuolat buvo giriama už gerus pažymius mokykloje, už paslaugumą ir nuolankumą namuose, už meilę, kurios tėvai nemokėjo priimti iš Martos. O gal Marta nemokėjo jos parodyti? Bet juk ji taip pat juos mylėjo... Ji puikiai prisiminė tą dieną, kai žuvo tėvai, o skruostais nenusirito nei viena ašara... Marta juokėsi. Juokėsi, nes verkti jau nebemokėjo. Vėliau savarankiškas gyvenimas, tuščios ambicijos, kurios pagaliau įgijo pavidalą – virto lengvais pinigais, butaforiniais daiktais, apsimestina aplinkinių pagarba. Viskas netikra, viskas pradėjo erzinti.

-Nekenčiu jos!!! – sušuko ir stvėrusi krištolinę peleninę ištaškė ją į duris.

- Iš kur ta neapykanta? – pro prasiveriančias duris į vidų įlindoklastingai besišypsantis Nikolajaus veidas: juodi plaukai, siaurutė barzdelė, gudrios akys ir aukštai pakelti antakiai... tikras velnias.

- Nėra nuotaikos - prižadino anksčiausiai balvonas toks... – pasiguodė Marta.

- Atnešiau tau tai, kas nuotaiką ilgam pakels. – akimis parodė lagaminėlį.

- Kiek?

- Kaip ir tarėmės, 80 000 eurų. – atidarė lagaminą Nikolajus.

- Gerai mūms sekasi su tuo tavo balvonu. - Ir mano klientai liko patenkinti. – Geras vaizdelis rytinėse žiniose...

– Mačiau, Nikolajau, apibūdino, kaip šaltakraujišką nužudymą. – policija ieško žudiko.

- Gal jiems padėti surasti už solidžią premiją? – Nikolajus nusikvatojo.

- Nikolai, mano galvoje verda keletas sumanymų, gali išklausyti?

- Tęsk, mieloji.

– Jeigu sutarsime, galėsi pasiimti tai, ką man atnešei.

- Nagi, klok, koks sumanymas? - Suviliojai mane, nuodingoji, – net delnais sutrynė Nikolajus.

- Darbas nesudėtingasir garantuotas. - Reikia viena profą nudėti, o aš tau dar 20 000 eurų pridėsiu.

- Taviškį? – o, kas pinigėlius užkalinės, kai auksinis veršis užlenktas bus?

- Greitai susigaudai, šaunuolis. – jei atvirai, Išvykti noriu iš Lietuvos, pradėti gyvenimą iš naujo. – Nenoriu čia jokių prisiminimų palikti. – Beje, Matas gražiuoju manęs gali nepaleisti – per daug žinau ir jis pats per giliai į mano gyvenimą įlindęs, vandenį drumsčia...

- Sakai, drumsčia vandenį, o sudrumstęs jo negeria? – prisimerkęs kikeno Nikolajus.

- Jokių problemų, lėlyte, sutinku su viskuo. Tik pasakyk, kur ir, kada, nes Matas jau per ilgai man dirba, turiu jį pakeisti.

- Atsiųsiu tau laišką su instrukcijomis. – tai nėra labai skubu, nes Matas privalo atlikti paskutinį darbelį man.

- Samdysi Matą? – suglumo Nikolajus. – Jis tau tikrai nedirbs.

- Žinau, todėl jį samdysi tu.

- Kodėl?

- Jis paskutinį darbą atliks nemokamai, o vėliau jau viskas ne svarbu....

- Brangute, jis prašys avanso.

- Še. – Marta neskaičiavusi numetė krūvelę banknotų.

- Kas taikinys?

- Atsiųsiu koordinates – nebūk smalsus.

Nikolajus išėjo palikdamas brangių kvepalų šleifą. Martos galvoje lyg kino filmo juosta sukosi nusikaltimų epizodai: sesers nužudymas, turto paveldėjimas irkulka Matui į nugarą. Už ką? Už ateitį be prisiminimų, dėl pinigų ir už tai, kad jis nepriėmė jos meilės, atstūmė tada kai jai labiausiai reikėjo švelnumo. Juk ji taip jį mylėjo... Gal būt labiau nei save, bet jau buvo vėlu kažką keisti. Jis sutrypė jos jausmus, išvedė ją iš proto. Jis kaltas!

Matas laikė Martą žmogumi, kuriuo buvo galima pasitikėti, bet kažkas jam nedavė ramybės. Tas merginos neramumas, nuolat į galvą šaunančios beprotiškos idėjos, materialumas. Dažnai Matas sugaudavo Martos šaltą ir abejingą žvilgsnį, kai pūsdavo cigaretės dūmus. Tos šviesiai mėlynos akys... atrodytų, tyros, bet... Raudonos lūpos, kurios šyptelėdavo tik tada kai tai būdavo būtina... Iš mandagumo ištariami švelnūs žodžiai... Norint įsiteikti – meilūs prisilietimai. Nežinia kuo tikėti... Pasiduoti jausmams ir emocijoms, o gal išvadinti dviveide kekše?

- Tebūnie viskas taip, kaip yra dabar – sakydavo sau vaikinas. Įtikinėdavo save, kad per jautriai reaguoja į Martos pasakytus žodžius, matydamas netinkamus poelgius. Gal vėliau viskas pasikeis į gerą?Tebūnie...

Kartą Marta nejučia prigludo prie Mato, pradėjo giliau kvėpuoti, visa esybe rodė, jog nori ne tik draugystės, bet ir meilės, šilumos. Matas paniro į glamonių sūkurį, bet netikėtai atsitraukė ir ištarė:

- Atleisk man, bet jaučiuosi lyg tave nusipirkęs... Man reikia laiko...

O Marta laukti nemokėjo. Nenori – nereikia, norėsi – nebus.

Eilinis košmaras prižadino Matą iš miego. Buvo jau vidudienis, saulė spigino į kambario grindis. Sapne numirėlis slinko link vaikino, o šis jį varpė pistoleto kulkomis, kol pasibaigė šoviniai. „Vis tiek būsi mano – sušvokštė apiręs lavonas ir čiupo Matą už gerklės...

-Brrrr, senai besapnavau tokį „brudą“, reikia anksčiau miegoti eiti.

Matas nusiplovė prie kriauklės veidą, pasižiūrėjo į save veidrodyje.

Kaip ir kiekvieną rytą, Matas kalbėdavo pats su savimi. Gal būt todėl, kad jau ilgai gyveno vienas.

-Sako, kad ilgai žiūrint į veidrodį velnią galima pamatyti, bet man ir sekundės užtenka dirstelėti...

-Velnias... - Kokie paakiai pajuodę... –Tpfu – išspjovė dantų pastą.

- Reikia sprukti iš to buto, kol neišprotėjau... - Oro nebėra... - Sutraiškys mane tos keturios sienos.

Apsivilkęs sportinį kostiumą, Matas išlėkė į miesto šurmulį. Bėgantys vaizdiniai išblaškė blogas mintis:

-Žvėrynas - čia žvėrys gyvena... Cha cha cha. - Ooo, kokia stora boba mažą šunį veda... – Nusipirk didesnį arba numesk svorio, begemote...

-Che che... - Kiek daug kaminų... - Žiemą dvokia smalkėmis visas mikrorajonas.

-Vacys prie alkoholio parduotuvės dainuoja pedagoginio universiteto studentams nešvankią baladę už alaus butelį... – O juk kažkada statybų inžinieriumi dirbo... – Nusirito...

Stotelėje pavargusiais veidais troleibuso laukia žmonės. Matas bėgo tolyn. Beveik į vandenį kojas įmerkę ant upės betoninio kranto sėdėjo įsimylėjėlių porelė. - Kaip gera mylėti... – pats sau ištarė Matas.

Staiga vaikinas kažkodėl pagalvojo apie dailią brunetę dirbančią bare, prisiminė valiūkiškas jos akis, grakščius judesius, malonų balso tembrą...

-Gerai tokią pamaigyti būtų... - Reikės užvažiuoti šį vakarą pas ją.

Suskambo Mato mobilusis. Vaikinas atsiliepė, bet bėgti nenustojo.

-Klausau.

-Tai klausyk jei klausai. - Darbo yra tau.

-Tu, kaip visada spontaniškas.

-Spontaniškumas – mano pavardė, o lapai – tavo variklis. - Tai reikia tau jų?

-O, kaipgi?

-Būtų gerai, kokioje neformalioje aplinkoje susitikti... - Smaukaisi tu ten ar, ka?

-Bėgu. Sportas – sveikata. - Barą žinau neblogą. Ten ir galėsime aptarti viską netrukdomi. – Pasiūlė Matas.

-Na, baras tai baras, man nėra skirtumo. Atsiųsk adresą.Vienuoliktą būsiu. Nevėluok.

-Kaip visada.

-Kas, kaip visada? Taigi, tu pastoviai vėluoji, šikniau.

-Nevėluosiu. Avansą turėk, nes aš jau basas.

Pokalbis pasibaigė, kaip ir Mato jėgos. Cigaretės padarė savo – vaikinas pritrūko oro, o ant Neries kranto stovinti suoliukas tarytum pats kvietė prispausti ant jo sėdynę. Rankos pačios surado cigarečių pakelį ir už sekundė į dangų jau kilo pilki dūmai. Matas susimąstė apie dalykus, kurie niekada nebuvo atėję į blaivią jo galvą:

„Kas nutinka kai nutraukiamas žmogaus gyvenimas? Ar tai nelaimėlio likimas ar niekšo rankomis nukirptas žmogaus gyvenimo siūlas? Ar tai likimo klaida už kurią žudikui bus su kaupu atseikėta, o gal gyvenimo programa pasirinko žmogžudžio rankas tik, kaip įrankį ištrinti nereikalingą “failą“? Iš, kur sužinoti? Nesužinosi. O jeigu aš neteisus, kur pakliūsiu po mirties? Pabandyk įsivaizduoti, kas yra pragaras. Tu sėdi tamsiame kambary, už lango dar tamsesnė naktis. Kampe girdisi kažkieno graudus vaitojimas. Nori pabėgti iš ten, nes ten nežmoniškai slegia, bet atidarius laiptinės duris už jų nieko nerandi. Tuštuma. Gąsdinanti nežinomybė. Tu grįžti atgal ir verki, nes žinai, kad niekada negalėsi palikti šio niūraus kambario, kad niekada čia nesijuoksi, nepatirsi nieko naujo, jausies bejėgis ir apleistas. Tą akimirką, kai supranti, jog esi čia įkalintas amžiams tau iš skausmo plyšta širdis ir skausmas lyg aidas tęsiasi amžinybę. Kad nepriprastum prie skausmo ir jis tau netaptų mielas, skausmas stiprėja aritmetine progresija... Įsivaizduok amžinybę nuo kurios galėtum išprotėti milijardus kartų ir vėl pasveikti tam, kad dar kartą išprotėtum tiek pat kartų. Čia tas pats, kas įsivaizduoti, kur pasibaigia visata. Logiška, nes žmogui viskas turi turėti pradžią ir pabaigą. Tokie esame mes, bet juk negalime į degtukų dėžutę įkišti dramblio, negalime savo protu suvokti tik siela suvokiamų dalykų, nemokame dar to daryti, o tie kurie sakosi mokantys paprasčiausiai paguldomi į beprotnamius ir priverstinai gydomi. Dar mąstome smegenimis... visais keturiais procentais...O, gal tai ir nėra lemta, nes mums skirta kiekvienam surasti savo gyvenimo prasmę ir gimti kitame pasaulyje: blogesniame arba geresniame. Gyvename nepakeldami akių į dangų, matuojame viską tuščiais skaičiais. O kartais mes laukiame tos dienos kai bus nukirptas mūsų gyvenimo siūlas jungiantis mus ir dangų. O, gal jį nukirps Matas?“

-Vienuolikta. Nevėluoji. – padavė Matui ranką Nikolajus.

-Vienuoliktą čia duoda pavalgyti nemokamai.

-Tu, kaip visada ciniškas.

-Na, koks reikalas?

-Matai, mergą reiks... Man pačiam tai yra tekę daryti tai nelabai noriu...

-Ne vaiką tikiuosi, nes aš vaikų griežtai ne....

-Ne, jai jau virš 20.

-Šūdas… Čia gi vaikas dar... – Matas susiraukė.

-Broliuk, pats žinai, koks mūsų verslas... jei tu negali tai padarys kažkas kitas.

-Už, ką ją taip?

-Dideli dalykai, Matai... Jos jau nebeišgelbės niekas.

-Matai, ar tau nieko? Sugebėsi moterį?

-Kartą jau juk padariau?...

-Na, taip... Pamenu... neplanavom, kad to suskio meilužė į butą atsivilks... Greitai jai sprandą nusukai, net necyptelėjo.

-Nikolajau, neprimink... Aš ją dažnai sapnuoju... Įpilk išgerti... Šūdas...

-Nebuvo kitos išeities. Nekaltink savęs. Atmink, kad taip buvo lemta ir jei ne tu tai kažkas kitas.

-Gerai, baigiam tą temą... Kokia suma už tą nesąmonę?

-200 000 eurų.

-Oho, nieko sau merga... Gal ji Niujorke dangoraižius susprogdino, kad tokia suma už galvą?

-Ne mūsų čia reikalai. Apsiimi?

-Apsiimu. Tik žinok, Nikolajau - šis kartas bus paskutinis, nes nebegaliu daugiau, stogas važiuoja nuo visko, poilsio reikia. Pasidarysiu atostogas.

-Suprantama, Matai, juk reikia ir pinigais pasidžiaugti, ne vien juos užkalinėti ir į kojinę kišti.

-Kada instrukcijos?

-Voką su duomenimis paliksiu Martai.

-Ne, Nikolajau, išsiųsk jį paštu šituo adresu ir pas Marta nebevažiuok.

-Nesupratau, kas dėl Martos?...

-Tarkim ji man patinka, o aš esu labai pavydus... Suprask, kaip nori.

-Bet, Matai, mes turim daug nebaigtų reikalų su ja, negalima taip imti ir...

-Tai užrišk tuos reikalus. Ar tu nori su manim dėl bobos susipykti? – suraukė kaktą Matas.

-Aišku, kad ne... Bobos yra bobos... Iki, Matai, atsiųsiu aš tau....

Suirzęs Nikolajus pakilo nuo stalo ir dingo žmonių būryje nebaigęs sakinio.

-Alio! Čia Nikolajus. Marta, pakalbėjau su tuo žąsinu. – Įsivaizduoji, jis uždraudė sutavimi bendrauti, „tipo“ pavydi ar, kaip ten...

-Tu gal juokauji?...

-Nejuokauju. Kada tą gaidį laidosim?

-Kai užsakymą įvykdys, negi manai, kad aš jam 100 000 mokėsiu?

-Ne šimtą, o du šimtus...

-Kodėl du?

-Aš pakėliau sumą, nes jis būtų nesutikęs. Pas jį kažkoks įsitikinimas moterų atžvilgiu... Sąžinė prabudo ar kažkas panašaus. Sakau, lėlyte, reikia laidoti jį kuo greičiau. Jis jau darosi nepatikimas.

-Gerai, palaidosime. Turi jau vykdytojus?

-Žinai, aš jį pats padarysiu, nereiks čia jokių svetimų kišti. – pasisiūlė Nikolajus.

-Gerai, bet neskubėk niekur. Turiu eiti. Iki.

Marta susimąstė: „gal rimtai jis jos pavydi?...“

Matas prisėdo prie baro. Meda pamačiusi matytą veidą nusišypsojo balta šypsena.

-Ką turėčiau padaryti, kad dar kartą išvysčiau tavo nuostabią šypseną?

-Tapti mano asmeniniu dantistu. – nusijuokė mergina

-Tiesa, sakei, jog mediciną studijavai, o konkrečiau?

-Eeee, chirurgas aš.– nusiskundimų sveikata, panele, turite?

-Ne, kai tokie žavūs medikai tai net ligos nepuola – užtenka profilaktikos.

-Panele Meda, įpilkite šiam chirurgui dar 100 – tą gramų neskiesto spirito.

Meda pradėjo kvatotis. Ji ištiesė stiklą tekilos, Matas paėmė jį su visa barmenės ranka, pažiūrėjo jai į akis:

-Panele, jūs tikriausiai norite mane nugirdyti ir parsivežusi į savo namus pasinaudoti?

Meda vėl pradėjo kvatoti. Jie koketavo iki antros valandos nakties. Matas sutelkęs visą savo žavesį žarstė komplimentus, juokavo, gundė ir pokštavo. Meda nejučiomis įsirtaukė į žaidimą, kurio nė viena pusė nenorėjo nutraukti, nes troško laimėti nežinomą prizą.

-Tai leisi šį kartą tave parvežti namo?

-Aš su mašina, kaip nors pati...

-Palik ją čia . Maniškė labai komfortiška.

-Negaliu, nes ryte į paskaitas reikės lėkti, troleibusų nekenčiu.

-Taksi nuvažiuosi. – neatlyžo Matas

-Taksi brangu, čia mažai uždirbu... – juokingai nudelbė žemyn akis Meda.

-Duosiu pinigų... Tik neįsižeisk, aišku... – Matas pasigailėjo savo neapgalvotopasiūlymo, bet pamatęs, kad mergina to nesureikšmino, nurimo.

-Žinai, jei tau taip rūpiu, užsirašyk telefono numerį ir mes susitarsim dėl pietų. – pabandė surasti kompromisą Meda.

-Na, gerai, vis geriau negu nieko - diktuok.

-Užsirašei? Baras jau užsidaro. Reikia pinigėlius suskaičiuoti dar... O, tu atsargiai važiuok.

-Na, jei nenori, kad padėčiau pinigus skaičiuoti, lėksiu jau.

–Pasuksiu tau. Laimingai.

–Laimingai, Matai...

Matas atsisėdo į mašiną, prisidegęs cigaretę susimąstė. Prieš akis stovėjo Medos veidas, girdėjosi seksualus balsas, viskas joje buvo tobula. Per tobula, kad galėtum suteršti.

-Per gera ji man, nevertas aš tokios... Yra juk gerų vaikinų, kurie eilėraščius rašo, kurie tik vieną kartą per visą gyvenimą myli ir į kairę niekada nesuka, kurie gėlių nepamiršta per įvairias progas nupirkti... Bijočiau tokią pabučiuoti...

-O išeina ji jau... Nagi, kuris tavo automobilis, katyte?...

-A, tas baltas „alfa romeo“... Ei, koks čia tipas prie jos priėjo? Negi jos vaikinas... Ne, per daug apskretęs...

Prie išėjusios Medos prisigretino liesas vyrukas. Žaibiškai išsitraukęs lenktinį peilį grėsmingai sušvokštė:

-Atiduok, kurva, rankinuką, nes...

Jis paėmė sustingusiai iš netikėtumo Medai už gerklės, kita ranka pradėjo grabalioti rankinuką...

Staiga iš šono pokštelėjo smūgis kumščiu ir užpuolikas krito ant žemės.

Matas įniršęs ėmė spardyti gulintį vaikiną. Tas bandė užsidengti galvą, bet praleido keletą smūgių ir atsijungė.

-Kaip tu? Sveika?

-Sveika lyg ir... O, Dieve...

Meda puolė Matui į glėbį. Jis prispaudė ją prie savęs ir ėmė raminti.

-Na, dabar tai tikrai nepriimsiu jokių tavo atsisakymų. Sėsk į mašiną, vešiu tave namo.

Meda paklusniai įsitaisė ant priekinės sėdynės.

Matas priėjo prie be sąmonės gulinčio vaikino ir dar kelis kartus stipriai spyrė jam į galvą.

Važiavo tylėdami.

-Gerai važiuoju? – nebe iškentė Matas nejaukios tylos.

-Gerai, aš žvėryne gyvenu, prie pedagoginio, ten nuosavas namas.

-Ten tas namas prie pat universiteto? – Aš visada spėliodavau, kas jame gyvena.

-Matai, tu jo neužmušei? Pasakyk, kad neužmušei...

-Neužmušiau. – Reikėjo tą „narkušą“ į gabalus sudraskyti... – dar liepsnojo įtūžiu Matas.

-Kai išvydau jo peilį tau prie kaklo, aš sužvėrėjau...

-Gal per žiauriai tu jį?... Tikriausiai jis man nieko nebūtų padaręs...

-Galėjau dar žiauriau... Taigi, jis narkomanas. Nežinia, kiek merginų jau apiplėšęs ar papjovęs. Kuo tokių atmatų mažiau, tuo Lietuvai geriau. Tu tikrai įsitikinusi, jog jei būtum neatidavusi piniginės jie tau nebūtų supjaustęs veido?

-Nežinau... Jis buvo tartum išprotėjęs... Tu tikriausiai teisus. Viešpatie, aš visa drebu...

Matas paėmė Medos ranką. Ji tikrai visa drebėjo. Vaikinui buvo gaila jos, bet viduje vis dar virė pyktis...

Šį vakarą jis mielai būtų nuvykęs į čigonų taborą ir visą jį sudeginęs su visu heroinu ir žmonėmis.

- Būk geras, nesuk į kiemą. Aš kartu su drauge gyvenu. Pamatys tavo mašiną tai ryte prilips lyg smala, klausinės, kas parvežė, o aš meluoti nemoku, turėsiu papasakoti.

-Na, tai papasakok, kas čia tokio?

-Ji lauks tęsinio, nepažįsti jos – šyptelėjo Meda. – Kam įsipareigoti...

-O tęsinys bus? – pasidomėjo Matas

-Tai priklausys nuo tavęs. Ar tikrai kitą kartą vis dar norėsi parvežti mane namo? – Kaip matai, aš mergina traukianti nelaimes.

-Kad tik tokios nelaimės gyvenime tebūtų...– numojo ranka Matas

-Tikrai, labai dėkui tau už viską. Tu mano herojus. Labanaktukas – atsisveikindama pakštelėjo Matui į lūpų kraštelį.

-Labos... – palydėjo žvilgsniu nueinančią merginą.

Pabučiuotos lūpos vis dar maloniai dilgčiojo, o šiurpas nukrėtė visą kūną.Už dar vieną bučinį Matas tą akimirką galėjo sau nusipjauti pirštą.

-Tas narkomanas man, kaip dovana, kokia iš dangaus nukrito.... Tik išsigando vargšelė labai... – pagalvojo Matas ir jam pagailo mergaičiukės.

Нравится 3