O žmonės moka būti visokie..
Skambiai tylūs, kukliai guvūs, perdėtai aplaidūs, piktai prietaringi, vaikiškai nuoširdūs, dirbtinai juokingi, sąmoningai kvaili, džiugiai mąslūs, abejingi neabejingumui.
Jie moka būti netgi akiplėšiškai mylintys. Gyvenimą, juntamą savy, bet ne supantį. Jie moka būti žaismingai geliantys ir atvirai paslaptingi...
Oksimoronas. Sakoma, tai teatro avangardas. Bet ar ne avangardas gyvenimui?
Kai arbatą geriam nebe jaukiai tylėdami, o veidmainiškai smagūs. Kai vietoj "labai myliu" sakom "žiauriai myliu". Kai gyvenimo teritorija nebeturi kampų ir tampa apvaliu trikampiu. Kai sakom nebe "kūrybingas humanitaras", o "logiškai mąstantis humanitaras". Kai erdvės sąvoka tampa įrėminta, o visi sparnuočiai tampa nebe skraidantys..
Koks kvailas išradingumas bandyti pagauti kitų mintis. Klajokles.
Bandyti laukti saulės. Apie jos sprogimą žmonija sužino tik po 8 minučių. 8 minutes jos šviesa dar spigina šypsenas. 8 minutes dar visi gyvena šviesoje. 8 minutes dar geriam vasariškas sultis, rausiamės braškių raudoniuose, tirpstam ledų šokolade, svirpiam žiogų žalumoj ir ja piešiam duobutes žandukų: ovalių, apvalių, ketvirtainių. Adom meilę siūlais pieno, rašom dainas sienų aiduose ir ieškom ramybės gaudžiančių varpų šešėliuose.
Ieškom ramybės ant peties nutūpusio paukščio sparne. Ieškom ramybės rusvai auksasparnio laumižirgio akelėse, kai jo sparneliai stipriai įsikibę į raudonu batu apautą pėdą. Ieškom ramybės šiugždančiuose knygų puslapiuose ir išsidraikiusioj penklinėj su pusinėm pauzėm..
Ieškom ramybės atspindžiuose akinių rėmų, vėjo šuoreliuose, žmonių akių nuovargyje, lūpų kampučiuose, drabužių ryškume ir juoko decibelų stiprume.
Ieškom, ieškom. Vasaros. Savo.
Be skubos. Be nerimo. Baimės.
Su atokvėpiu. Šypsena. Džiugesiu. Laime.
Mintimis paklydelėmis ir jausmais engiamais.
Galvoti apie kita.
Tai, kas būta. Ir atėję iš anksčiau.
Oksimoronais.
Pabūk. Ką?Neišeik.
Labai.
Labai. Žmonės visur.
Nuovargis.
Ačiū.