Vandenyno skalaujami trys vasaros mėnesiai lekia kaip bičių spiečius, užuodęs žiedų kvapą. Ir Tu taip. Leki. Uostai. Keiksnoji, liūdi, šypsais į vieną skruosto duobutę, verki į kitą. Matai viena akimi, po to kita, dar kiek vėliau nei viena. Nes tada jau nebereikia matyti - pradedi jausti.Jausti momentų, akimirkų, potyrių, žmogakaitos, laiko, žvaigždynų, gravitacijos metamorfozes. Tikslu pastebėti, kad dangūs čia atrodo kitaip. Dangūs, kai matai didžiuosius žvaigždynus, didžiuosius Grįžulo ratus, išmaniaisiais, iš sunkiai uždirbtų pinigų pirktais technologiniais įrenginiais, stebi zodiako ženklų išsidėstymą toje beerdvinėje erdvėje, ausin skambant mistiškai raminančiai nakties muzikai. Stebi miškų kasdieniai kintančias spalvas. Voverių, burundukų, kojotų krebždesius nakties tankumyne. Po to gimsti iš naujo.

Gimsti antžmogiu. Pradėjus greičiau suktis gyvenimo ratui, nebesupranti, kur Tavo dienos ir kur Tavo naktys. Robotėji. Šilumą keiti šalčiu. O mintis ir jausenas maišai su kasvakariniais kokteliais. Suragauji ir miegu paslepi tai, ką dienoje ar naktyje išgyvenai. Iki kito ryto.Kuomet diena prasideda tokiu pačiu ritmu. Leki. Lyg kas būtų paspaudęs mygtuką valdymo pultelyje, kurio funkcija - greitai perbėgti nenorimus epizodus filme.Ir juk aš. Ir juk mes. Kaip filme. Ir kai tik jau galiausiai sustoji, pradedi plačiau atmerkti nuovargiu užspaustas akis, širdį, mintis. Įpranti ir pradedi įsileisti. Dažniau šypsotis, nes juk žinai, kad šypsena šildo. Pradedi matyti žmones, girdėti jų žodžius tarp eilučių, kurie išreiškia vertinimą to, ką Tu turi geriausio ir apie ką šituose Atlanto mėnesiuos pamiršai. Galvoti, kad pamiršai apie tuos, kuriuos palikai už Atlanto mėnesių. Kitapus kranto. Nepamiršai. Tik pabėgai nuo savęs juose. Nuo jų savyje. Prisiriši prie tų, kuriuos matai šalia, kurie bangomūšų mėnesiais tampa dalimi tuo, kuo gyveni.

Saulė savo fiksažu sulieja raides žodžių, sakytų, kad draugų čia būti negali. Ir nebus. Draugų.Gal ir ne. Bet žmonių, kurie dovanoja Tavo atlantiškos vasaros akimirkas,momentus, šypsenas, nuovargius, gali. Ir bus. Žmonių, kurie išvykdami ašarotomis akimis prisipažins, kad gavo daugiau nei gyvenimo daviniu galėjo tikėtis. Kad susitikimu Europos kontinente tiki. Ir kad su savimi išsiveža dalį kiekvieno mūsų.

O mes, bažnyčios varpams skambant, tikim ir planuojam keliones pas kiekvieną, dviems metams į priekį. Tikim. Ir (ne)kiekvienas, kasdien mindydamas tą pačią smėlėtą proskyną, sustojam ir girdim už medžių tankumyno skambant gyvą saksofono muziką. (Ne)kiekvienas įsileidžiam tuos kelis,vibracijomis nugarmėjusius akordus, kurie akimirką paverčia žavinga ir išspaudžia nuoširdų šilumos šypsnį Tavo lūpų kampučiuose. (Ne)kiekvienas pamerkiam akį ant tvoros ritualinį šokį šokančiai voverytei ar saulėgrąžas lukštenančiam burundukui, bevizginančiam uodegą, kai nori žaisti slėpynių. (Ne)kiekvienas leidžiam savo pavargusį nakties kelią nušviesti padangėje kybančiams jonvabaliams.

Norint sustabdyti vietiniais miškagreitkeliais riedančius autobusus turim "to ring the (bell)wire", timptelint už varinės virvutės, įtaisytos autobusų priestikliuose. Šitaip pat timptelint norisi sustabdyti akimirkas, kurios dar nepamatytos ir neišgyventos. Su žmonėmis ar be jų. O kad ir be jų. Nes vietiniai čia vis tiek tik šypsosi į akis. O už akių burnoja ir neišprususiais europiečiais vadina.

Dienos tokios. Saulėtos ir paukščių čirškesiais užpildytos. Užpildytos ir Augusto žmonėmis, kurie įnoriais ir pageidavimais, turbūt, būtų aukščiau už pačią D. Britanijos karalienę. O vakarai... šieji jau vėsūs ir nusėjami vabzdžių įkandimais, zvimbesiais ties ausų būgneliais, cigarečių ir ne tik kvapais, miglą akims ir mintims klojančiais dūmais, alkoholio lašais, susigeriančiais į sutręšusias medines,vidinio kiemo grindis. Bet visame tame yra dar gero - žmonių ir pokalbių.Pokalbių, žiūrint į tuos pačius žvaigždynus. Ir lobių skrynių, tuose pokalbiuose rastų. Skrynių, kurias supakavai ir paslėpei laivo podenyje, kad galėtumei parsiplukdyti namo.

Sėdžiu sutręšusioje valtyje miške, šalia namų, smeigiu ryžio grūdelį sulinkusia šakute, girdžiu žodžius "Watch her run. Can you feel it?" ir galvoju, kad nepastebėjau, kaip trys mėnesiai nubėgo samanotų miškų šaknų išvagotais takais.

Augusto dienos slepiasi po tuščiomis ledų dėžutėmis, o kelionių maršrutai dar nesuplanuoti. Nesuplanuotas ir tolimesnis gyvenimo maršrutas.

Dabar yra tik heart's on fire, troškimas pasaulio ir vaizdų. Troškimas sulėtinti laikrodžių tiksėjimą ir prailginti nakties laiką.Suturėti žmones dar kiek ilgiau ir iškvėpti visą vasaros sulaikytą kvapą GYVENTI. Išjausti viską iki pat nutirpusių kojų pirštų galiukų. Išjausti iki širdy užkaltų erdvių spalvoms, ilgesiui ir džiaugsmui.

Keturiolika valandų nepertraukiamo miego, laikrodis ant riešo ir mamos darželio lysvėje augančių mėtų kvapas išprotėjimui ir norų pildymui.

Nedaug. Kitaip. Be savęs. Bet dar stipriau laisve kvėpuoti.

Dėkoti už akimirkas ir žvilgsnių sankirtas.

Šilta. Kažkur širdies skilveliuos.

Нравится