Dėl tavęs galėjau nueiti tūkstančius kilometru, ir niekada nepavargti. Dėl tavęs būčiau šokus į vandenį ir nėrus iki pat dugno. Dėl tavęs būčiau bėgus į atvirą liepsną, net jei nebebūtų vilties tau padėti. Dėl tavęs..galėjau tieeek daug...

Šiandien, jaučiuosi taip.. lyg būčiau tiesiog, tik įkliuvus i tavo spąstus. Lyg tu būtum tiesiog žaidęs..ir laukęs tos progos, kada aš pasakysiu kažką netaip, kad galėtum įšeiti. Pasitraukti. Palikti. Apsimesti, kad dėl visko esu kalta aš, ir toliau būti tiesiog tuo, kurį dar kartą įskaudino. Būti ir žaisti toliau? Kam reikėjo tų visų žodžių,pokalbių,susitikimų.. jei tavo jausmai tebuvo tokie paviršutiniški?kodėl?juk galėjai iš karto pasakyti ko tau reikia. Ir kas tau yra aktualu. kam reikejo viso to teatro?..žinau, atsakymų jau niekada nebebus. ir aš jų jau nebeieškosiu. tikrai.viskas.

Mano zuika. Myliu tave. Tu mano gyvenimas. Pažadėk, kad niekada manęs nepaliksi, neišduosi.()

-pažadu, aš niekada tavęs negalėčiau išduoti. Tu mano vienintelis.()

o tu mano vieninte, ir tik mano.()

-myliu tave, labai..labai..labai, katineli..tik tavo!!!:***()

o aš tik tavo:***tu mano saldainis. :***miau.()

-tai tu mano saldainis:**ir visas mano pasaulis. :***()

....

.....

tiek daug sms rašydavom vienas kitam..dienų dienas maigydavom telefoną, kaip kokie maži vaikai. Ir būdavo taip gera..taip gera jaustis kažkam reikalinga, ir su jausmu sakyt tą žodį myliu..laukti tų dienų, kai galėsim pasimatyti. Apsikabinti. Pasibučiuoti, ir pajausti tą vidinę aistrą...kuri šokinėdavo po visą mano kūną, kai tik susiliedavo mūsų lūpos.. net ir pačios blogiausios dienos, nebuvo tokios blogos, nes aš žinojau, kad esi tu.. "norisi tikėti, kad bent tada ištikrūjų ir buvai"...???..

kodėl taip lengvai mane paleidai..kodėl pasakiai, tiek blogų žodžių..kodėl leidai, man tai pajausti? tu, nei neįsivaizduoji kaip man buvo sunku ir vis dar yra ir dar nezinia kiek bus. Tai, lyg prakeikimas, kuris atrodo niekada nesibaigs. uch.. Kodėl tapai visiškai kitokiu žmogumi, nei leidai man tave pažinti?

Dabar nebegaliu taves pavadinti, net žmogumi. Tu toks blogas man, toks negailestingas..O kiekvienas žodis iš tavo lūpų toks beprašmiškai šaltas. Tu nebejauti ribų, lyg norėdamas, kad aš tiesiog nusikamuočiau iš skausmo..kodėl, tai darai? ..kodel?

dar vienas klausimas..ir jaučiu kaip vėl sunku kvepuot..

tu tapai blogesnis, net už tuos, kuriuos laikiau blogais žmonėmis. Už tai, kad jie gėrė, rūkė, keikėsi..apsimetinėjo. Bet jie niekada manęs neskaudino. Taip, galbūt jie taip elgėsi, bet ne su manim. O tu?tu.. pranokai viską. Žvėriškai skauda, kai kanda mylimos lūpos. Kiek, kartu dėl tavęs slydo žemė iš po kojų..tiek kartų kėliausi, ir vėl trenkiausi veidu į žemę..kiek kartų vien nuo minčių bėgo ašaros, kurių negalėjau sulaikyti..kiek kartų žiūrėjau į telefoną su viltim, kad tu parašysi...kiek kartų nesulaukdama to, pamiršau savo principus, išdidumą..viską..ir nesulaukus pati tau parašydavau..kiek kartu tau vis dar pakartojau, kad myliu..kad reikia..kiek? ... kad tu žinotum, kaip man tai nebudinga..bet dėl tavęs, galėjau padaryti daug ką. Ir dariau. Nes vis tikėjausi,kad viskas susitvarkys. Bet viskas turi ribas. Ir, kad ir kaip bebutu skaudu, aš einu į priekį. Tik šįkart, be tavęs.

Nors praėjo nemažai laiko, bet tu dar neturėjai, tos galimybės manęs pasigesti. Nes aš vis pasirodydavau, arba pats mane prisišaukdavai. "Juk niekada dar taip ir negalėjau tau atsispirti, kad ir koks su manim buvai" niekada nebuvau tau dar iki šiol šalta, koks tapai ir buvai tu man. Likimo ironija teigia, kad tik pasielgus su žmogumi, taip kaip jis elgesi su tavimi, galima priversi jį atsimerkti prieš patį save.

..o aš teigiu tik vieną, viskas..šianakt..tu manęs netekai su visam!..dabar, skaudes tau.