...Žiūrėjo į savo atvaizdą atsispindintį vandenyje ir nesuprato, kodėl gyvenimas jo nemyli. Jis visada čia ateidavo, kai jam būdavo sunku ir nyku, kai jausdavosi vienišas, kaip dykumoje paklydęs liūtės vaikas. Jam nereikėdavo nieko, tik pabūti vienam...tik minutėlei pabūti vienam... Tėvai jo nesuprato, nesuprasdavo ir draugai, kurių jis neturėjo...Vadindavo jį kvaileliu, bet dėl to berniukas nejautė skausmo. Pabuvojęs prie upės kranto, jis dieną praleisdavo su šypsena veide, nors ir išgirsdavo daug šlykščių žodžių aplinkui. Pagalvotum, jog tai laimingiausias žmogus pasaulyje, neturintis problemų ir rūpesčių kaip kiti. Žinantis ko nori ir ko ieško. Bet taip nebuvo... Jis buvo toks pat kaip ir visi, galbūt net daugiau turintis problemų... Tačiau berniukas mokėjo tai nuslėpti... Kiekvieną dieną eidamas prie upelio jis raudodavo, tačiau pamatęs vandenyje savo atvaizdą apsiramindavo, nes tai buvo jo geriausias draugas, gyvenimo ramstis. Jis žinojo vaiko didžiausias paslaptis ir troškimus. Berniukui to ir tereikėjo...
Комментариев пока нет.
Будь первым - напиши свой комментарий.